Paslaptis

''Koks pasaulis keistas''
Sakė vėjas sau.
''Gal atneš man saulę,
Rožės kvapo saują? ''

Rožės bus visokios:
Juodos ir spygliuotos.
Jos badys mum pirštus,
Skaudins širdis, protus.

Rožių jausmas nuostabus,
Skaudinęs visus gyvus.
Kam jis protą jau sužeidęs,
O kam rengias dar sužeist.

Daktariūkščiai tyliai šnabždas:
''Kas per jausmas juose daros?
Nežinia kas tai yra,
It Arabų dykuma. ''

Duok vandens jam po truputį,
Saują smėlio dar kamputį.
Pamatysi kas yra-
Paslaptis tikrai keista.

Nors ir slėpti negražu,
Bet visiem juk nesvarbu:
Ar jis lieps jis ką ar ne,
Ar badysis dar nakčia?

Paslaptis visus kamuos,
Skaudins, niekas nežinos.
Tiktai mažas vaikas čia
Sužinos jis dar kai ką.

Nežinia tokia gili,
Kad įamžinta širdy.
Ta širdelė jau juoda-
Paslaptis labai bloga.

Nors minties dar nežinai,
Bet manyk, kad numanai.
Tas jo blogis toks gilus,
Užvaldys visus protus.

O užvaldęs tol kankins,
Kol supratęs jis pamins,
O paminęs dar galvos-
Ar kankinti dar dėl jos?

Pakankinęs dar šiek tiek
Ir pamastęs dar šiek tiek,
Jis suprato taip staiga,
Kad žudyti nevalia.