*

esu kvailys
vaikščojantis po asfaltuotus
grindinius

su klausimais kodėl
ir su jausmais
kurie nugriaužia kas diena
gabalą širdies

einu naikinantis save
beribio minčių srauto puolamas

užsidega raudonas šviesoforas
žengiu į mirties jūrą
neprarasdamas nieko
nes taip gyvenimo ir nepamilau

ir bėga prieš akis
akimirkos
kuriose nieko gero ir nebuvo
numirdama tik pamatau šalia

džiaugsmą, laimę
prie padų
kojų

atspindy tikrovės