Apie debesis, besileidžiančius žemėn

visuomet norėjau parašyti knygą
apie debesis, besileidžiančius žemėn

mane aplenkė daugelis
lūždami, kliūdami viens už kito

pradūrė tą mažą pūslelę
kažkur paširdžiuose, kur kaupiasi
viso gyvenimo dangūs –
nuskendę upės tėkmėje,
pradurti eglių skarų kutų,
įsipainioję vakarės saulės spinduly

manė, išleis, o ji vėl prisipildys
skambiais, negirdėtais debesimis

išdžiūvo migla

bet nulinko prie žemės
dar vienas, silpniausias
daigas, neišlaikęs

lašu pasunkėjusio dangaus