Apie kojines ir sielą

Pasidėsiu galvą į stalčių ir užmigsiu.
Kad nepabėgtų mintys.
O spintoj paliksiu sielą.
Kad neišvirstų kūliais klykdama per langą.
Vargšė, maža beprotė, tikisi ir tiki.
Reikia nuolat ją saugoti, kad nenusidegintų savo permatomų pirštų,
Nepultų po automobilio ratais –
juk net nežinau, ar ji akla, ar mato, nes negaliu paklausti –
ji nieko negirdi.
Blogiausia būna, kai ji apsimeta nieku – tada visur jos ieškau,
Bet ji užmarši ir pati nebeatsimena, kur pasislėpė.
Nors ne... kartą ji įsimylėjo ir nuvažiavo į Paryžių.
Kadangi nesuprato, kas ją apžavėjo, o gal nė nesuko dėl to galvos,
Sumanė sušokti tango su skulptūromis, pabėgusiomis iš  taip ir neparašytos Hugo knygos.
Bet skulptūros pasitaikė ne iš meilės romano. Ir nežinojo, kas yra šokis.
Tad rytą radau ją nusiminusią kabančią spintoj, apsimetusią raudona suknele.
Reikėjo ją vilktis ir eiti per miestą, ir visiems buvo aišku, kokia mano siela.
Todėl nebeleidžiu jos pasivaikščioti net miegodama.
Kad kitą kartų netaptų kojinėmis.
Visi žino – jos kartais dingsta skalbimo mašinoj.