stačiai be pavadinimo, vienok

Ten pasakos pinas
aštuoniom voro kojom
krena ir dūžta
o šitiek kovojom
veidrodžiuos sapnas
pavirsta į slogą
jo užkratas snaigėm
nuo stogo ant stogo
ir tirpsta alėjose
diemedžio lapai
nuraudę iš gėdos
šakelėm apakę
ir tu basa vaikštai
nors šąla tau kojos
kol antkapių tvoros
vėl kelią pastoja
ir gęsta iš lėto
paklydelės mintys
nėra kur pabėgti
nėra su kuo gintis
ir irtis per pievas
beliko tik valtį
nuo sienos nukelti
ir tempti į šaltį
kur pasakos pinas
aštuoniom voro kojom
krena ir dūžta
nors šitiek kovojom
kur mėtų arbatą
aguonpieniu skiedžia
rankas susišildo
skruostus paliečia
kur sauja žarijų
prie kojų rusena
ir krenta ir dūžta
iš naujo į seną.