Lagaminas sniego

Tyla. Žingsniuoju pakraščiu bedugnės,
O rankose - tik lagaminas su sniegu.
Įtraukiu didelį šalčiausio vėjo gūsį,
Ir rodos jau aukštai, aukštai skrendu.

Žiūriu į žemę. Ten – namai ir žmonės,
Visi su savo rupesčiais, bėdom.
Ir vargšas laukia kažkieno malonės,
Atsukęs veidą sutemoms.

Praeiviai neša ryšulius didžiausius,
Paskendę savo viltyse,
Nemato nieko, kas aplink gražiausia,
Gyvena savo mintyse.

O aš skrendu, skrendu su vėju,
Ir nebesižvalgau atgal,
Diena jau, rodos, įpusėjo,
Kiek daug šiandieną pamačiau.

Sustoju gatvėje, įsipinu į minią,
Einu lėtai, aplink – ramu, tylu.
Praeiviai lekia tarsi kulkos man pro šalį,
O rankoje – tik lagaminas su sniegu.