Iš gilumos

Giliai giliai vaiduokliai mano
Man nedavė ramybės visąryt.
Kodėl jie tūno, ką sau mano
Ir ką man tikis padaryt...

Apšerpėjęs vidus nuo atminimų
Skaudžiausiai brėžia,
Sukelia tinimą
Ir palieka vėžę.

Jie iškyla pro gelmes akių,
Kas naktį lygiai trečią
Nekęsdami nepanašių
Nuvaiko neprašytą svečią.

Ir skambioj tyloj,
Nedrumsdami miglos ryte
Jie ima spengti vienumoj,
Primindami apie save.

Aukštų natų etiudas nuskambėjo.
Aš suprasti negaliu,
Gal tai - garsai nuo vėjo,
Kurių kolekciją turiu.

Girdžiu tik „šššššššš,
Mesšš čiaaa, šššalia“.
Norėjau pasakyti „štiš“,
Deja, dar per silpna galia...