Kai dantys ne Dievo duoti

13               
     
      Pasostės erdvę karietos ekipažo žmonės neretai pavadindavo VIDINIO - PRANO  arba PRANO - VIDINIO erdve. Tai natūralu, logiška, kadangi kitos erdvės - kaip, regisi, jau sakiau - vadinosi vardais jos ekipažo narių, bet visi jose gyveno po vieną. Mudu su Vidiniu buvome išimtis - vienoje erdvėje gyvenome dviese.  Bet atsitikdavo, kuomet dėl įvairių priežasčių su Vidiniu išsiskirdavome; jis išeidavo dievas žino kodėl ir kur, bet lemtis ir vėl sugrąžindavo atgal. Buvau įsitikinęs, kad visam laikui Pasostę sugebėsime  palikti  tik tuomet, kai išeisime kartu. Dabar plika akimi matėsi, kad toji valanda artėja. Nesakau, kad  jos bijojau, bet siela vis jautriau „klijavosi“ prie erdvės ir galima buvo suprasti, kad kažkiek jos joje pasiliks. Kita vertus, ir man  norėjosi išsinešti Pasostės erdvės su savimi bent tiek, kad užmerktomis akimis ją apčiupinėdamas, nepraeičiau pro dalykus, kurie labiausiai  artimi ir reikalingai.                                     
  Beje, įdomu, sakyčiau, kad sutardami su Vidiniu savo erdvėje kruopščiai saugojome M. Montenio pakuždėtą klausimą, o būtent: kaipgi atsitinka, kad siela, praturtinta tiekos dalykų žinojimo, nepasidaro gyvesnė ir jautresnė?
    Man tiek pakako. Vidinis stengėsi aprėpti plačiau ir kamavosi kita klausimo puse: kaip atsitinka, kad protas, sugebėdamas savyje sutalpinti mintis ir samprotavimus didžiausių išminčių, nesugeba tuo pasinaudoti ir pats pasitobulinti.
    -Vidini, -bandžiau aiškinti, -manau, kad čia kalbama tik apie dalį proto, būtent tą jo dalį, kurį nešioja ne kurie subjektai.
    - O aš apie ką? Akivaizdu, kad tiems subjektams priklausau ne tik aš, bet ir tu, Pranuci, - girdėdavau taip ar panašiai. Ir tai reiškė, kad pradėję labiau studijuoti Pasostės erdvę, didesnės naudos savo protui nesitikėjome. Susitaikėme su mintimi, kad te toks jis palieka,  bet išlaikyti atmintyje žinojimą apie erdvę darėsi vis labiau reikalinga. Net atsiminiau jau anksčiau įrioglinta į mano atmintį Vidinio:

Kol dar laikosi dantys
Dievo duoti -
Duonos, kaip sakoma - bus.
Bet kai dantys ne Dievo,
Kai jie iš plastmasės
Stomatologo gražiai burnoje sudėti -
Ateina bėda ir dėl duonos.

    Šios septynios eilutės, suvoktos perkeltine prasme, sakyčiau, gan jautriai piešia mano dvasinę būseną, ruošiantis išėjimui iš karietos. Ir tai neatrodė nesuprantama, tačiau išgirstas Balsas sutirštino savijautą ir pradėjau galvoti, kad gal dienos visi man malonūs nutikimai nori kompensuoti būsimą netektį. Vėl prisiminiau užklydėlio pažadą padėti dar kartą susitikti su Pranu, bet jis, Balsas, buvo vienintelis, kuris mažiausiai teikė pasitikėjimo. Buvo atviras ir neslėpė, kad nežinia kodėl, tačiau geidžia mano ir Vidinio išėjimo.. Esa,  Ypatą  netgi prašęs, kad  tai atsitiktų skubiau.
    - Ačiū už paslaugas, - sumurmėjau panosėje, stengdamasis atsiminti pirmą susitikimą su šiuo beformiu tvariniu. Jau nebuvo abejonės, kad apie tai kažkur rašiau, bet - kur? Negi užrašuose  „Teisybės visi bijosi”? Į  juos kišau, kas pakliuvo ir todėl nenustebčiau, jeigu juose užtikčiau parūpusį rašymą.
   
    Į Pasostę sugrįžus Vidiniui tuoj išgirdau: 
    - Ė, Pranuci, nemokame naudotis galimybėmis, kurias turime karietoje. Įsiknisę, įsirausę kaip kurmiai savyje. Tik šiandien kitomis akimis pamačiau ponią Citatą. Tai ne Citata, o archyvas. Toks mudviejų negebėjimas orientuotis net savo erdvėje, ot, ir veja iš karietos. Gerai, kad ne stuktelėjus klupsčiu į užpakalius, o atsargiai, mandagiai, neužgaunat savimeilės. Niukina susipratimu, kad, esą, senatvė. Aukščiau bambos neperšoksi. Bet kodėl - ne, jeigu esame mokėje būti „Dženėje“.
    -  „ Dženėje „?
      - Pirmą kartą išgirdau, kai ponia Citata mūsų karietą pavadino „Džene“. Maniau, žinome tik mudu, bet- ne.  Net paaiškino, kodėl taip pavadinusi. Bet tau, Pranuci, apie tai kalbėti nereikia. Žinai. Tik atsiminti, deja, vargas.
    - Tu dar tiki, kad kada nors bus atsiminta? Laiko jau nėra, Vidini. Išsenka. O dėl vieno kito epizodėlio neverta prievartauti atmintį. Užsidarė, užsičiaupė ir tegu. - susitaikėlio su lemtimi balsu sakiau Vidinui, tačiau jam labiau rūpėjo kalbėti, negu klausyti. Vėl teko išgirsti seniai žinomus dalykus, kad, girdi, būna, kai žmonių pravardės, kaip ir pavardės ar vardai ilgai neužsimiršta. Ir net būna, kai pravardės meiliau paglosto ausis ir tuomet prasmingi daiktai įvardijami jomis. Taip pasielgė ir Citata, ištarusi „Dženė“ vardą.
      - Tarkime, kad teisus ir kalbėti apie tai man nereikia. Bet neatsimenu, kad kitaip būtų vadinusi. Kaip visiems, taip ir jai - „Radijo karieta“. Kodėl šį kartą „ Dženė“?
    - Gal Citatos tikroji pavardė irgi kita, bet mums ji Citata. Dievas gi mato, o aš asmeniškai liudiju, kad ji nusipelno pagarbos. Manau, kad tuo įsitikinsi. Atsimink, kokius žodžius kalbėjo Tomas, vaidindamas kunigą Aleksandrą Burbą. Jo tie žodžiai tapatūs, tiesiog perdėti iš kunigo burnos į Tomo burną. Ir tai didysis ponios Citatos nuopelnas. Manau, kad kitoje aplinkoje, kitose sąlygose to neįmanoma padaryti, bet...  kuomet esi “Dženėje”, esi kurioje nors jos erdvėje, nuo šiol pradedu tikėti, kad įmanoma net per savo bambą peršokti. Kitaip kaip paaiškinti tokius dalykus?  Na, kaip?
      - Gajus, esi, Vidini, oi gajus. Gajesnis negu maniau. O aš jau pavargau, -nesinorėjo vargintis ponia Citata, bet tuoj  pat: - O žinai, kokį svečią turėjau? Balsą! Pasirodo, tai mano senas pažįstamas. Dar iš ano amžiaus.  Gal atsimeni, ar „Teisybėje ... „ kas  nors yra parašyta apie Balsą?
    - Tai vienas geriausiu puslapių, kur gal net visos „i“ su taškais.
    - Tikrai? – nudžiugau ir nuovargio lyg nebūta...
    Gyvensim dar, Vidini. Reikia gyventi...
 
(Iš „Laikas atsiminti“)