Pasikūkčiodama verkia žolė

Pasikūkčiodama verkia žolė
Ir jos daina, švelni ir minkšta kaip nežinomo vargetos kapo akmuo,
kurio neslegia gedinčių ašaros,
tampriu voratinkliu apraizgo
pačių aukščiausių eglių kamienus...

Sužvarbę nuo lipnių melodijos pirštų medžiai
Linguoja, kad sušildytų savo seniai numirusias širdis,
O gal dar merdinčias, varvančias sakais, bet vis besiviliančias –

prigludusio žmogaus šilumos,

kirvio ašmenų atsiprašymo,

ašaros, kurią galėtų nušluostyti savo
nesibaigiančiu
priešmirtiniu alsavimu...