Sonetas I.

Kaip rytą žėri upė mūs Šventoji
Ir kaitri Saulė kaip liepsnoja.
Kaip žvaigždės naktį danguje liepsnoja
Ir mano meilė tau, manoji mylimoji

Taip auga vis. O tu kartoji:
-Ne, laukiam dar. Juk vasaroja.
Taip šakos vis širdy aplimpa ir kerojas
Žiedais sakurų, mano mylimoji.

Kaip rytą medis žėri sidabru,
Rasa vis krinta.
Taip man graudu ir neramu,

Kad mano meilė dingsta.
Pabūkime truputį dar kartu,
Kolei jausmai nurimsta.