Laiko ašis

Ilgesiu žemė apspango. Ramu.
Nukrito į aslą pilki apdarai –
Pulsuoji neištartu eiliaus rimu
Ir viską iš savo širdies išvarai.

Geidulio skraistė paliko toli,
Nublanko trumpučiai dienos marškiniai.
Ir niekas daugiau neateis, neprilįs –
Jos laiko net dulkių neliko čionai.

Skvernai drabužio – gal man pakelti,
Ar baltos svajonės vėl gundančiai švies?
Buvo ir mano, ir josios kaltė,
Kai slydom ant nykstančio laiko ašies.