Vakaras

Gatvė kyla kaip bespalvė gyvatė, dvejinasi akyse, skyla į dvi dalis, tolumoje viena jų platėja, sukasi aplink kalną. Siauras šaligatvis – sunkiai prasilenktų du žmonės. Pasuku galvą į dešinę. Tvora. Ilga, aukšta, nesibaigianti. Siauri mėlyni virbai. Žiūriu už jų, žiūriu – vaikai. Jokios žolės, daigelio, jokių sūpynių. Papilkėjęs marmuras. Vaikai.

– Šitam mieste tik tvoros, – sakau Džekui, braukdama pirštais per plonus virbus. Mes skubame.

– Taip, – atsako jis. – Ir požeminės perėjos. – Mes leidžiamės viena iš požeminių – pereisime judrią gatvę. Ant laiptų vėjas taršo per dieną susikaupusias šiukšles: laikraščius, plastikinius 0,2 l talpos buteliukus, skardines.

„Kova! Kova be pabaigos!“ – šaukia juodai raudoni užrašai ant sienų. Mes einame kažkokia plona guma, užpilta ant šaligatvio, panašia į smalą. „Iki pergalės!“, – šaukia plakatai. „Ne todėl, kad reikia!“

– Ar tu jais tiki? Nors kiek? – sumurmu pasukus galvą į Džeką. Stengiamės kuo greičiau išlįsti į šviesą. Nors vasara, temsta anksti. Rėksmingi plakatai.

– Tinginiai, – sako Džekas, staigiu galvos judesiu parodo į raudonai juodai plieskiančią sieną.

„Ne todėl, kad galime! Mes norime…“ – riksmai nutrūksta. Mes šviesoje. Džekas netiki niekuo. Kaip aš.

Tvora pasibaigė ties požemine perėja. Bet eiti nelengviau. Akys kliūva – nėra jokios erdvės. Kopiame į kalną stačiais laiptais. It tarakonai į fikusą.

– Nežiūrėk kol kas žemyn, – sako Džekas.

Apsipilame prakaitu. Kopiam. Nenori, kad blaškyčiau jį savo nuostabos šūksniais: „Džekai, žiūrėk, kokie rūmai!“ Nenori, kad kalbėčiau. Jo akys patamsėja, jis rausta tamsiu, beveik juodu, raudoniu. Lipam.

Iki viršaus dar keliasdešimt laiptų pakopų. Džekas nešasi krepšį. Jis panašus į seną aborigeną, klajojantį Australijos dykumose. Vėjas glosto jo plikę, kartas nuo karto pakyla dulkės.

Įsitaiso tarp uolų, pačiame kalno viršuje. Išsitraukia būgnelį.

– Dabar gali žiūrėti į apačią, – leidžia jis.

Bet į apačią aš nežiūriu, negaliu atitraukti nuo jo akių. Jis užsimerkia, linguoja lyg ligonis, sėdintis ligoninės sode, ant suoliuko. Muša būgnelį. Garsiau – tyliau, garsiau – tyliau. Tada nuryja seiles ir nutęsia ilgą ritmingą „uuūūū“.

Apačioje žiba vakaras. Gatvėse minios žmonių. Lauko kavinėse dega mažos žibalinių lempelių imitacijos, dūzgia motociklai. Vijoklinės tvorelės vejasi aplink staliukus – vėlyvos vakarienės metas. Džekas linguoja ir muša būgnelį.

Jis atvyko iš Afrikos.