nubudęs spindesys...

2009 01 04
I

Suteiksiu pavidalą
Žodžių galybei,
Juos padegsiu
Dažais, kurių nepaleis
Žmogaus akys.
Kas žodžiais tapyti
Išmoksta – tam knygos
Atgyja... vaizduotė
Duota, jog atėjus jai
Iš miego
Nubustų laiškai
Skirti ne žmonėms.
      Ant kalno geltono
      Kur renkasi debesys
      Sėdėjo jinai ir kurstė
      Pasaulį ilgėtis kaitros židinių.
      Žmonės plūdo ir tardė,
      Kodėl nesirodo,
      O ji neatrodė pikta,
      Tik tai vėjams nuklydus
      Ji ištarė sniegui prabilt.

Todėl visą naktį sniegenom
Lijo... Visą rytą vaitojo dangus
Jis liepė šermukšniams išeiti
Į sceną, kurios neregi akys mirtingos
Ir kalbėti, tik savu raudoniu.
II

Visi medžiai nuščiuvę žiūrėjo
Ir žmonėms suprasti sunku,
Kaip pasikeičia visas peizažas,
Kai žiema vaitoja baltu krauju.

Ją uždarę į mažą narvelį
Buvo fėjos padangių plikų.
Jos ten arfom tyliai krizeno
Ir neleido šaltukui nubust.
Kai pirštais paliečia padangės
Varpelį ir išmeta šokiui visas.
Užburia... ir nelieka ko kito,
Tik pradėti švaistytis delčia,
Kad nugintų plėšriąsias
Ir leistu gėrėtis gamta.