ironija žibintui

prisotintos berlyno mėliu  snaigės
nuslysta saujon 
šilta ir jauku..
o tu!
ar jau girdėjai sniegą šnabždant,
jam mirksint vienišiems žibintams?
girdėjai-, ir mama vėl baras
ir kojos šaltyje sustingsta.
kol  tuo metu:
senu stogu nubėga ašara dangaus
ant drebančio  žibinto,
kuris kasdien po du kartus  užgęsta ir  numiršta
o snaigės krinta, krinta, krinta ..
Tik tu toks užsiėmęs savo šešėliu,
ir jo proporcijų skaičiavimais eiliniais,
kad nematai langų stogų varvekliais apgaubtų
ir negirdi nei sniego nei žibinto .