Vizija

Einu per Žemę grubią ir duobėtą,
aplaistytą saulėtų spindulių...
Gyvybės daigą neregėtą
iš Tavo rankų maitinu.

Tu dovanojai jam šaltinį-
stebuklą deimantų brangių,
kad tartų žodį pirmutinį,
sudėtą iš pasaulinių raidžių.

Tavo kalnų dvasios aš nevertas:
nemoku vertint džiaugsmo ir kančių;
matyt netobulai sutvertas
ir išaugintas iš pradžių.