Pirmas sniegas

Snigo. Didelės ir purios snaigės tyliai gulė žemėn. Adomukas sėdėjo, pasirėmęs alkūnėmis palangę, ir žiūrėjo į šį ilgai lauktą vaizdą. Kaip gražiai atrodė kiemas. O tos snaigės!
        Adomukas susimąstė - juk  būdamas mažas, nežinojo, iš kur tas sniegas. Pamena, kai vieną vakarą prisėlino prie mamos, įdėmiai pažiūrėjo jai į akis ir paklausė:
– Mama, o kodėl žemė balta?
– Žemė nuotaka, žemė ištekėti ruošiasi, vestuvinę suknelę užsidėjus, – tyliai atsakė ji.     
  Tada Adomukas dar sykį pažvelgė į mamą:
– O iš kur žemė tą suknelę gavo?
– Tai žiema, žiemužė jai parūpino, – ne kiek netrikdama ištarė mama.
Dabar jau Adomukas susigūžė, nutapnojo  į kampą ir ilgai galvojo, kaip pagauti mamą begudraujant. Staiga atsisuko ir išrėžė:
– Mama, tai kiek vyrų žemė turi, juk ir pernai, ir užpernai balta buvo?
Tuomet mama suėmė rankomis sūnaus galvutę ir ėmė juoktis. Taip, tokiom dienom ir jam, ir mamutei būdavo gera. Tada ir tėtis buvo kitoks. O dabar? Adomas žino, kad mama su tėčiu pykstasi, todėl ir jį atsiuntė čia, į kaimą, pas močiutę. O jis taip norėtų atgal į Vilnių – pas mamą, tėtį, draugus. Įdomu, ar Vilniuje sninga?
Adomukas nušoka  nuo kėdės prie palangės ir bėga prašyti močiutės, kad surinktų namų telefono numerį Vilniuje.
Greit telefono ragelyje pasigirsta tolimas balsas:
– Mama! Tu! – rėkte išrėkia Adomas.
– Ne, tai aš, Vilė...
– Vilė? Kas atsitiko? Tu verki?
– Adomai... Aduk – tėvai skiriasi. Tu lieki su tėčiu. Mes su mama paliekam jus.
Viskas! Adomukas uždengia  veidą rankomis. „Mama! Mamyte! Kodėl tu taip padarei!  Mama… Aš tik  norėjau pasakyti tau vieną džiugią naujieną – iškrito pirmas sniegas... “