Svarbiausia nerašyti minčių, kurios mane išduotų. Visada rašydamas taip galvojau, ir vis rašiau bandydamas save paslėpti. Nuo visų, nuo artimųjų, nuo draugų, nuo visų pažįstamų. Ir tada atėjo pas mane Mykolas. Jis man paskambino ir pasakė, jog pašildyčiau kebabą, kurį vakar dviese valgėm ir nepabaigėm. Jis buvo toks didelis, ir kodėl jį pavadino Mykolu? Taip, svarbiausia mintys. O jo mintys visada buvo keistos. Kad ir dabar, kai mes pas mane valgom vakarykštį kebabą, Mykolas sėdi ir tyli. Ir ką jis galvoja? Kodėl jis tyli, o nesako ką galvoja?! Aš jį užmušiu, pridaužysiu taip, kaip jis mane aną kartą sudaužė. Bet aš negaliu. Aš negaliu Mykolo paklausti kodėl jis tyli, aš negaliu jo paklausti apie ką jis galvoja. Kodėl jis toks? Mykolas dabar valgo kebabą ir geria arbatą. Kodėl jis niekada negeria kavos? Net miegojęs keturias valandas ir atsikėlęs eiti į paskaitas jis negeria kavos. Jis negeria kavos! Ir jis tyli. Ir galvoja kažką tyliai savo galvoje, ir pratyli pilną valandą nepratardamas nė žodžio, tik kartais nusijuokdamas. Ar jis galvoja, ką aš galvoju? Ar jis skaito mano mintis? Ar jis mąsto apie namus? Seksą? Mėsainį? Baimę? Tikslą? Besmegenį? Šūdo gabalą? Nenoriu jo prarasti. Bet jis išėjo, nes tas gaidys įsikalė į galvą, kad suvalgęs kebabą turi palikti mane ir išeiti su reikalais. Kokiais reikalais?! Jis neturi jokių reikalų! Aš Mykolą pažįstu, o jis žino, kad aš Tomas.
Būtum mergina, tai sakyčiau pms'o apimta rašė. Bet čia matyt buvo neišsimiegojimo pasekmė:-) Taip tikroviškai ir nervingai, kad pati tą Mykolą sutikusi gerokai aptalžyčiau. Nu bet rimtai
Normalus komentaras: netikėta, žiauriai intriguoja ir tiesmuka, bet be tuščiažodžiavimo. Super.