Rankos surado bendrą kalbą

Besisukantis rudens lapas sukaustė mano žvilgsnį. Taip linksmai žėrėjo suledėjusio vandens kristalėliai ant jo paviršiaus. Rudeniškas rudumas ir žiemos spindesys, tai man primena pradžią.

Kodėl visos pradžios tokios žavingai patrauklios ir keliančios nerimą skrandyje? O ypač pati pirmoji, ta pirma pradžia...

Jau buvom pažįstami kelis mėnesius, tačiau vis dar tebuvom tik draugai. Jutau didžiulę trauką būti ne „tik drauge“, pajusti kažką daugiau. Ir tuo pačiu metu tarsi norėjau nutraukti besirutuliojančius santykius. Galvosit, dviveidiškumas... Gal? Bet tiesiog taip jaučiau: ir norą, ir nenorą būti kartu. Keista taip, ir laukdavau mūsų susitikimų, o kartais negalėdavau sulaukti, kol jie baigsis.

Jutau beribį norą atsirasti jo glėbyje, pajusti jo lūpas, tačiau pakol kas tarp mūsų tai tebuvo tabu. Mat abu dar rinkomės iš pažįstamų...

Kartą įsėdom į autobusą, be tikslo, tiesiog šiaip sau, pasivažinėti. Iš jo išlipę persėdom į kitą, keliauti toliau be konkretaus tikslo. Taip gera buvo sėdėti su mane traukiančiu žmogumi, kažką nereikšmingo šnekėtis, vis žvilgtelėti į šiltas akis. Išlipę iš autobuso ėjom per gatvę ir tada mano ranka atsidūrė jo rankoje, pirštai susikabino ir daugiau viens kito nebepaleido tą vakarą. Abiejų kojos ritmingai šlamino parkelio lapus. Tokias akimirkas mielai užsirašytum į savo amžinybės dienoraštį.

Tokia paprasta ta pradžia, kai mūsų rankos pirmosios parodė mūsų jausmus, bet argi ne paprastume slypi pats tas gerumas?