Utopija

plunksnom
į dangų nuskrisim
Ikaro sparnais
žvilgsnius sulipinę vašku
kuris saulėj netirpsta
Adomą ir Ievą žaisim
o Žaltį ir Dievą iškirpę
į žemę atgal su Tesėjo drąsa
parkeliavę
pasėsim
į mūsų ugnikalnius
saulėgrąžų sėklas
ir naktys juose
niekuomet nelaimės mūšio
prieš rytą
kuris pumpuruos savo kojas įsukęs
kutens stygas
lakštingalų balso
kai mes dviese
langines atvėrę
tarytum sapnuodami
vienas kitą
kartodami
ego tu sum, tu es ego
mylėsim