Ir susitikime vėlyvą, darganotą gruodžio vakarą,
Kur žmonės eitų, bet šešėliuos nematytų mūsų.
Praskleistų uždangą lietaus praskrendančios kometos
Ir žvaigždės kristų dulkėmis ir suktųs vėjo gūsiuos.
Aš būčiau kiek labiau nei išprotėjus ir sušlapus:
Giliai mes bristume, prisėmę sklidinus batus.
Ir kiek čia būta! Tik kodėl dar ligi šiol netapom
Lyg žvyro akmenėlis, pažįstantis visus takus,
Kurie liūdnoj gegužėj nuklydo su manim į tolius,
Kur atradau tave ir neaprėpiamą pasaulio kraštą.
O gruodį susitikime, besišypsodami įklimpkim moly,
Prisemkime batus ir truputėlį išprotėkim. Kaip kažkada,
Kai buvom nepažįstami vaikai: maži, paiki, beraščiai...
Ir atsisveikinkim: šypsok kaip niekad, modamas ranka.