iš praeities...pamenu

2008 12 30

Bitės ištikimos. Kaip piemuo
Dūdele griaudintis dangui.

Pamenu kvapą ant rankų
Ir dūmus išdžiūvusio medžio.
Jie nebijojo žavėti savaip
Ir eit ten be kaukių.

Sugeldavo, kaip tegali
Senatvė, o dabar nežinau...
Ten koriai girdėjau neminga –
Apsunkę nuo medaus senatvės.
Juos sergi dievas Avilių
Iš meilės. Šiuos namuos
Vienatvė dulkėta prisėdo.

Suklypusiuos
Jau nekvepia jazminais, liepom,
Pieva ir šūksniais tyliais –
Prislopintais... juk bijojo negerbti
Tų byzgiančių dangaus lašų.

Dabar
Tik tai tyla,
Akys gintarinio akmens, tiek metų
Žolynus pavergę iškeliavo, kaip
Laikmečio skliautai, teliko tik
Sapnai ir griaučiai.



              p. s. tik prisiminimas,
                      nes manęs jau neatmena
                      seneliai tikri.
                    Gėda, bet aš užaugau...