Tik.sėjimų 11.1

sepija ir nestiprus mušimas per riešus
nuo laikrodžių, kurie neveikiant panašėja
į nerimtą stalo žaidimą - kai visi susėdę žiūri
į eterį ir sapnuoja: po tūkstančio metų erdvės
ateis tūkstančių matų metai, ir užgniaužti laikmačiai
nelyg gyvsidabrio pritvinkę taškai nuo įtampos įkris į erdvę
ir erdvė bus panaši į mūsiškę – daiktai, virpėjimas viduj lyg nuo
lašo. O juk tai nuo atskirties: esu, bet dar vaidensiuos lyg visai
netyčia iš erdvės iškritus – dar prieš kelis
gyvenimus – sėdėjau prie laikrodžio, dievas matė,
smalkės apmetė mano kontūrus, kaip visų, linijas užjuodino lyg blyškiam
paveiksle, piešėjui jau mirus. Ir nuo dažų sluoksnio lyg nuo dervos
kvepėjo laiku, ir sakyčiau, netgi valandom,
kai pravažiavus vagonui nuo tamsios kalėdinės eglės nusirito masyvus žaislas
ir suspiegęs erdvėj, išdužo į tūkstančius matinių atšvaitų
(o lauke vaidenosi taip stipriai, lyg regą kitapus pridengus
nejudriais domino)
ir aš atsigręžiau: jei jie ir būtų patekę
į mano regos tašką taip, kad skaudumas nelyg pieno putra būtų
po mano veidu sutelkęs miestus ir didelę nejudrią jūrą, dvelkiančią
muzika, senom aliejinių dažų tiūbelėm ir surūdijusių bombų vidum,
netgi tada dar būčiau likus tas vienas, ta šviesa susikaupus
senos kriauklės viduj nelyg tulžy, per šventes sutekančioj
į aliejinę lempą.

nes tada įtrūko tik laikas ir delno oda toj vietoj, kur prie žmogaus
prisiliesta. O pro tą įtrūkį matės kažkas daugiau nei keli
žvaigždynai juodos sermėgos plyšelyje. Tada ir pasijaučiau lyg būčiau
kiaura, lyg burtas, mestas lapkritį ir neišaugęs į gruodį,
ir niekada negrįžęs į laikrodį.




antra Kalėdų diena, vienuolikta tamsos