Mieli svečiai

Ir vėl Naujieji,
Tad jaučiu,
Sulauksiu šiąnakt aš svečių.
Pasidengėme švenčių stalą
Ir ėmėm laukti metų galo.
Visai neliūdna,
Dievas mato.
Su vienatve gurkšnojame arbatą.

Kai snaigės blaškosi už lango,
Pirmasis liūdesys aplanko.
Jis pabučiuoja mano skruostą
Ir ašarą ranka nušluosto.
Tik į duris staiga bar bar,
Tai ilgesys ateina dar.
Užsukęs vidury nakties,
Man deda ranką ant peties.
O paskui jį, it kandus musę,
Įeina meilė vienapusė.
Visus paglosto jos vyzdžiai,
O lūpos šypsos atlaidžiai.
Pro kaminą su šypsena plačia
Įvirsta ir tyli kančia.
-Viltis, - pasakė, sėsdama už stalo,
Šiąnakt čionai ateiti gali.
Visi sukruto:
-Gal ir laimė
Užklys pro šalį eidama savaime?
Nuo vaišių lūžta stalas,
Susėdam draugiškai apsalę.
Susidaužiam taures, Nauji artėja,
Bet laimė ir viltis nebeatėjo.
Išgėriau savo ir kančios bokalą,
Bet nemačiau linksmybėms galo.
Visi šėliojom iki paryčių,
O skausmas gnaibė užu paširdžių.
Apsvaigusi nuo išgertuvių,
Kritau į lovą kaip pakliuvo.

Mieli svečiai šiąnakt iš viso
Manęs vienos palikti neišdrįso,
Ir nuo tada, vienatvė mano,
Visi su manimi apsigyveno.