Kelias į savęs sunaikinimą

Tiesiog viskas kaip visada. Vėl prigulu lovon su knyga, paskaitau ir man ima regėtis keisti vaizdiniai, galvoje pradeda šokinėti minčių srovės, tačiau, kad sugebėtum jas pagauti...
Vėl išsitraukiu kompiuterį, įsijungiu jį, prijungiu vis brangstančią elektros srovę ir laukiu kol užsikraus. Amžinybė... Ypač, kai šitaip sunku už uodegos laikyti pagavus įdomesnę mintį. Kol kompiuterinis lapas būna paruoštas rašymui, mintis visiškai aptirpsta ir pasidaro nebeskani bei nebeatrodo estetiškai, tad parašius keletą eilučių, galvoje lieka tik plona juostele einantis trupinių takas, kuris veda nežinia kur. Neaišku kur jis veda vien todėl, kad dar niekuomet juo nesekiau. O nesekiau todėl, kad iš tikrųjų bijausi eiti gilyn, į taip vadinamąjį minčių labirintą. Jame glūdi daug nuskriaustų, beuodegių bei aptirpusių, aptrupėjusių minčių. Įdomu, gal man kaip kokiam rodeo meistrui griebt kilpą ir užnėrus ją vienai iš jų parsitempti ir sudoroti iki galo, paskleisti tuščiame lape? Tačiau kas tokiu atveju gali užgarantuoti mano saugumą? Viena esu bejėgė prieš šitokius minčių srautus. Buvau joms negailestinga, siekiau sumaterialinti, suluošinau, taigi dabar jos tikrai įsiutusios ir užkluptų mane kaip laukinė buivolų banda. Juk nuo tokių nei pabėgsi, nei jiems pasipriešinsi. Liks tik skysta masė. Ir viešumoje kurį laiką skambės: Štai, ji vienintelė, kuri buvo nugalabyta neužbaigtų minčių. Ji laisva ranka jas paleisdavo, bijodama vytis, o kai sukaupė pakankamai drąsos, minčių buvo jau visa galybė. Jos nesigailėdamos sutrypė asmenybę.
Taigi, mano pavyzdys rodo, jog mąstantys ir nenuoseklūs žmonės patys aukojasi savidestrukcijai, galbūt net ir  nevisada tai žinodami.
O kas vyksta su nemąstančiais? Nejaugi tokiomis aplinkybėmis šie laimi pasaulio protų kovą?
Anaiptol. Tiesiog pastariesiems asmenims nėra ką naikinti ir kam naikintis, nes visas mąstymui reikalingas aparatas nėra pilnai išsivystęs ir susibalansavęs. Todėl pats mąstymo procesas negali vykti. O jei netyčia ir įvyksta, tai jis tampa pavojingas įvaizdžiui bei sveikatai. Sakoma, jog tokiems netgi skauda mąstyti. Taigi galėčiau tai palyginti su sportu. Kai prie sportinio krūvio nepratęs žmogus užsiima sportu, kitą dieną jo kūnas kenčia skausmus: raumenys tampa sustingę, o judėti darosi sunku. Taigi, tikriausiai tas pats procesas vyksta ir su nemąstančiais. O gal tiesiog nuo mėginimo intensyviai mąstyt, nepratusieji patiria įvairiausio tipo traumas, dėl kurių nesikreipia į gydytojus ir kurios komplikuojasi neatitaisomai.
Tiesa, keblumų gali susilaukti ne tik nemąstantys bei mąstantys nenuosekliai ir nepastoviai, tačiau ir labai intensyviai ir nuolat mąstantys. Jų smegenyse gali įvykti elektros iškrova, kaip ir perpildytame ir nuolat kankinamame kompiuteryje. Tokiu atveju informacijai, deja, bet būdinga išsitrinti. O vis dėlto, žmogus dar nėra taip moksliškai ištobulintas padaras, kuriam į ausis galėtume prikaišioti kilnojamų, nešiojamųjų laikmenų, liaudyje dar vadinamų flash‘ais arba kompaktiniais diskais. Taigi, atsargiai, galvočiai, kad neįvyktų trumpas sujungimas!
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau mąstymas jau toks procesas, kad kuo daugiau mąstai, tuo daugiau energijos išnaudoji, o kuo daugiau energijos išnaudoji, tuo silpnesnis bei išsiblaškęs jautiesi, o kuo labiau tu silpnesnis esi, deją, tuo pavojingiau užsiimti mąstymu. Būtent dėl šios priežasties, mąstymas turėtų būti dozuojamas kaip vaistai arba pasirenkamas kaip treniruotės sporto salėje, tačiau kad ir kaip mėgtume sportuoti, juk nelekiame to daryti kasdien.
Blogiausiai tai, jog kai kurie žmonės turėdami marias darbo ir reikalų ima mąstyti kiekvienu savo smegenų pusrutuliu atskirai ir vien dėl ypatingo tų apmąstomų dalykų skirtingumo, abu smegenų pusrutuliai praranda tarpusavio ryšį. Žmogus ima panašėti į silpnaprotį, nes ypatingai didelė smegenų veikla, kuri, tiesą sakant, beveik neduoda naudos, atsispindi veide kaip nerviški trūkčiojimai. Sunku pasakyti, ką pats „didvyris“ tuo metu jaučia, tačiau tikėtina, kad viduje tvyro didžiulė įtampa.
Taigi, mąstymo pavojus nepaneigiamas. Žvelgiant į šiuolaikinį žmonių gyvenimą, matosi, jog dažnas renkasi trumpesnį ir paprastesnį kelią į savęs sunaikinimą – nemąstymą.