Krapštau kairę ausį, lauke minus nulis
Varveklis nukaręs nuo stogo gražiai
Dienos metu saulė, o naktį mėnulis –
Tad kas pasakys kur žiemoja vėžiai?
...
Stalčiuje
braška
sušalusios braškės
Greit
iš dangaus
chemikalais
palis
Šitoks peizažas, lauke lošia šaškėm –
Kas žino kada ufonautai atskris?
.
.
.
Kodėl du plius du keturi o ne dešimt?
Ir nerimo aidas man kirba širdy
Kramtau sąvaržėlę,
o ne šokoladą –
Vienintelė ji man beliko brangi
Ir peza palinkusiu šriftu sugestyviai intonuodamas monotoniškas burbesys tavo bobutės akinių rėmeliuose