Ten kur mūsų nėra

Aš nežinau ar tu suprasti,
Manęs čionai atkeliavai.
Papasakoti ar išgirsti,
Norėjai man kažką seniai.

Gali kalbėt aš pasiduosiu,
Tavų akių žydroms gelmėms,
Pajimsiu viską ką man duosi
Ir išsinešiu ant širdies.

Tu ateini kada lietus nustoja lyti,
Kada nebėr už lango darganos.
Papasakot apie pasaulį šį nebylų,
Kaip kažkada sukurtas buvo jis.

Tu ateini kaip lengvas vėjas,
Ir tyliai tyliai glostai man akis.
O aš supuos iš laimės kaip lauke supynės,
Nes man taip gera dar nebuvo niekados.

Bet jeigu būtum visas pasaulis,
Aš žinočiau kaip rasti tave.
Aš ieškočiau kur pateka saulė,
Ten kur lašas pavirsta rasa.

Vakarais vėl tave palydėčiau,
Ten kur baigiasi mūsų riba.
Ten kur vėl prasidės naujas rytas,
Nes tik ten aš surasčiau tave.

Tik nežinau kodėl taip yra,
Gal tu tik sapnas galvoje.
Esi tik kartais kai aš miegu,
Ir vėl išnyksti naktyje.

Aš tik bandau save suprasti,
Kodėl tu mano mintyse.
Turbūt aš dar sapne, dar miegu,
Ir nebenoriu atsibust.

Tad išvažiuoju, palieku prie ežero,
Kur šaltos bangos vėl tave gaivins.
Kur žodis myliu šypsena palydimas,
Ir kur sugrįžti aš norėsiu kitą syk.