Pykčio lašai

Kas žodis –
            perkūnijos griausmas,
O akys –
            pažirę žaibai,
Iš išgąsčio pritupia skausmas,
Net mintys sudyla visai.


Vėl kirtis
              botagais per sielą,
Apnuogintus
              laimės pečius,
Žingsniu akrobato per vielą
Pamišusią meilę lydžiu.


Net vėjo
              daina panašėja
Į raudą
              katytės „Kliudžiau“,
Mirtis lyg kokia panacėja
Už medų atrodo saldžiau.


Paimčiau,
              išgręžčiau tą gėlą,
Lai išvarva
              pykčio lašai.
Paliki gyvenimą vienai,
Jam skauda. Nejau pamiršai?