Nutilo jūra, medžiai sudejavo ilgesiu tyru.
pabiro snaigės saulė nusileido paukščių taku.
tik liūdesys begalinis man rėžia krūtinę
skandina į savo spąstus svaigius.
Ar užteks žmogau tau ryžto pasipriešint šiai traukos jėgai stipriai
ar užteks valios pamiršti tai, kas niekad iš tavosios atminties neišsitrins.