Ateinu nekviestas ir nelaukiamas
lyg į svetimus namus – į savo gyvenimą
ir sustoju pusiaukelės kryžkelėj
padalintas į kairę ir dešinę,
suraikytas į metus ir mėnesius.
Dienos mano - žara.
Tik saulėlydis
trykšta sultimis vyšnių sunokusių,
o toliau – nesimato, tik girdisi -
gal pelėdos, gal demonai juokiasi,
kad taip stoviu pusiaukelės kryžkelėj,
toks nekviestas, nelauktas, neprašomas,
kad nuo žilo pakaušio
dūžta dienos į akmenį skylantį,
į žvangutį prie vieškelio glaudžiasi,
į voratinklį atilsio gulasi -
mažos dienos aptrintos ir varganos.
Beveik niekada nekomentuoju dėdžių su daug laiptelių. Nes, atrodo, kad kiti gali pagalvoti, jog tai - lindimas į subinę. (bet sako jeigu rodos, tai reik žegnotis :D)
Tačiau susileidau :> Patinkate. Labai.