apie atėjimą /elegija, sakyčiau/

Ateinu nekviestas ir nelaukiamas
lyg į svetimus namus – į savo gyvenimą
ir sustoju  pusiaukelės kryžkelėj
padalintas į kairę ir dešinę,
suraikytas į metus ir mėnesius.
Dienos mano -  žara.
Tik saulėlydis
trykšta sultimis vyšnių sunokusių,
o toliau – nesimato, tik girdisi -
gal pelėdos, gal demonai juokiasi,
kad taip stoviu pusiaukelės kryžkelėj,
toks nekviestas, nelauktas, neprašomas,
kad nuo žilo pakaušio
dūžta dienos į akmenį  skylantį,
į žvangutį prie vieškelio glaudžiasi,
į voratinklį atilsio gulasi -
mažos dienos aptrintos ir varganos.