leiumai leliumai

Ta diena, ji buvo
7, lyg nuo
Dievo, aš patyriau jausmo
Persileidimą, ir ilgai
Brandintas vaisius manyje į uolą pavirto... Tuk tuk.
Nelaidojau jo – net ilgai netikejau,
Kad neber ko sulaukt jau man čia,
Metas eiti – aš vis dar stovėjau.
Kvėpuoti bandžiau.
Į rankas nežiūrėjau.
Į rankas to, kuris ėmėsi darbo,
Idant kažko pasaulyje
Trūktu... Nutrūktų... Tuk tuk.
Gal ir norėjai, kad laukčiau,
Rankas iš šalčio gręžiočiau,
Į rytus vis žvelgčiau,
Tu eitum,
Galbūt pakaušio akim ir pažvelgtum,
Aš kvėpavimu rėkčiau, bandyčiau
Atšaukti, stabdyti... Ir krauju kažką dar isteriškai išpiešti ketinčiau.
Tu eitum,
Nueitum
Ir viskas praeina,
Nelieka nei kvapo dulksnos,
Tik balta drobulės
Skiautė bekraujė...