Bendravardžiai

6

    „Ak, „Džene“, - atsidusau senosios karietos pseudonimu. Ir atsargiai: „Bet ar tu buvai mano? Ar įmanoma tokia būtis? Kuomet  nesu tas, ar galima sakyti, kad tai, kas buvo - buvo mano. Aš čia, išėjęs iš ankstesnių parametrų, ji ten, pasilikus laike, užkonservuota. Ar nemeluojam supratimu, traukdami vienas kitą prie savęs per  mano? Toks, koks esu čia, niekuomet jai nebuvau, tokio ji manęs  nei žino, nei pažįsta. „
    Žiūriu į upę perplaukusį kinkinį. Galvoje it bitės spiečiasi mintys.  Jų daug. Kamuoliuojasi ir nė viena neatsiskiria, niekur neskrenda.
   
    Nepatirti reiškiniai, neturėti daiktai...
   
    Pradžioje, jiems tik pasirodžius, atrodo it stebuklai. Kad ir kinas, televizija, internetas... Stebuklų sparčiai daugėja, jie tampa kasdienybe. Ir kuomet žmogus nunešė savo pėdas į mėnulį, jau net tokie dalykai neatrodo stebuklingi. Jie istoriškai ateina į žmonių gyvenimą, praturtindami savimi naujausius laikus. Tačiau vis dėlto neįsivaizduoju atklydusio į radijo karietą žmogaus, kuris galėtų suvokti, kad iš pažiūros menkutėje karietoje talpinasi galingos erdvės. Būtų tai kinas - kodėl gi ne?
    Karieta karietoje?
    Argi stebuklas, jeigu- antai! - į visas puses, kiek beužmato akys, nusidriekusios erdvės. Marcinkonių keliu atvažiavusioji  „Dženė“ įsitaisė mūsiškėje kartu su visu gyvu peizažu ir realybe. Imsi akmenį - paimsi, glostysi Igagą - paglostysi. Sveikinsiesi su atvykusiais karieta - irgi pasisveikinsi. Iš karietos išlipęs jos vežėjas, nedaug paisydamas, priėjo prie manęs ir paduodamas ranką:
    - Pranas.

AŠ. Tu? Kaip tu čia?
PRANAS. Labas.
AŠ. Labas. Tik nuotraukose dar sutikdavau. Kaip čia atsiradai?
PRANAS. Negi nematei?
AŠ. Mačiau. Nepasikeitei. Nė trupučio. Koks buvai tada, toks dabar. Ir ne tik išvaizda, bet ir kvailystėmis.
PRANAS. Maniau, kad rasiu tave išvaizdesnį. Sutikęs kitoje vietoje, gal būčiau nepriėjęs. Yra panašių žmonių. Būčiau priėmęs už panašų. Svetimas, nepažįstamas, bet šiek tiek panašus.
AŠ. Gerai, kad sutikau. Jau atėjo tas laikas, kai net užmirštu, kad kažkur esi. Nagi, apsikabinkim, Prany. O važiuoji tu puikiai. Maniau, kad - kaput! Būk atsargesnis. Saugok save, kad toks ir išliktumei. Irgi ne jaunystė, bet vis dėlto. Akmenys dar, regisi, nesunkūs, jei nesunku upes perbristi.
PRANAS. Paliktas būti tokiu. Kažkas saugo, kad kitokiu nebūčiau. Užkonservuotas laike. Kartu su visu kinkiniu - ir Igaga, ir karieta.
AŠ. Bet tai puiku!
PRANAS. Dabar, kai matau tave tokį sukritusį, mielai pritariu: “ tai puiku! “ Savo daliai darausi dėkingesnis, negu tavo.  Atleisk, kad be komplimentų atkeliavau.
AŠ. Ką jau čia! Jie ne ką man padėtų.

    Priėjo Ypata. Buvo prisisegęs muškietininko špagą, kuri, atrodo, po truputį, diena po dienos tempė, liesino, darė lieknesniu jo kūną ir atsiminus, kaip jis atrodė pažinties pradžioje - teikė gerokai atjaunėjusio pono įspūdį. Atrodė, kad laikas per jį teka priešinga kryptimi - iš seno lipdo vis jaunesnį. Buvo žvitresnis, žodžiai sugriežtėjo, išnyko ankstesnis jų chaosas. Kalba, sakyčiau, priminė bandymą surikiuoti netvarką į kareivišką rikiuotę. Greitai žvilgtelėjęs į vieną ir kitą, pasakė:
    -Taigi susitikote. Po kiek metų, ponai? Regis, po dvidešimt? Atsiprašau - beveik po dvidešimt. Na, ir koks įspūdis?

AŠ. Tai čia jūsų, pone, mums mestelėta išdaiga?
YPATA. Išdaiga? Net neįsivaizduoji, kas gali atsitikti Ypatai už tokias jo išdaigas. Špaga neapsaugotų.
AŠ. Ir vis dėlto...
YPATA. Ir vis dėlto dabar yra taip, kaip yra. Nuoširdžiai džiaugiuosi matydamas judu susitikus. Bet neužsižioplinkite, spoksodami vienas į kitą. Neužmirškite atidžiau pažiūrėti į abi karietas ir taip pat palyginkite – va, kokia Prano, ir va, kokia mūsų.
AŠ. Ačiū už patarimą. Dabar gi, anot jūsų, spoksodami vienas į kitą, matuojamės savais parametrais. Ką tik sakiau, kad džiaugiuosi svečiu ir jo gebėjimu išsilaikyti. Tikiuosi, kad jūs irgi pritariate tokiai charakteristikai – koks tada, toks dabar.
YPATA. Manau, kad Prano karietoje niekas nepasikeis ir dar po dvidešimties metų. Tai dėsninga. Tačiau yra ir “bet”. Mano vienas pažįstamas iš antikos laikų, stebėdamasis sakė: “koks kvailys tas, kuris bijo mirties, toks pats ir tas, kuris bijo senatvės“.
PRANAS. O tas, kuris taip sako, kažin ar ne kvailys?
YPATA. Gerai, ponai. Jeigu likimas leis, kada nors gal pratęsime šią kalbą, bet iki birželio tryliktosios penktadienio laiko nedaug... O po jos gali ir Ypatos nebūti.
AŠ. Ką pasakėte?
YPATA. Negaiškime laiko. Gerai? Einu atsiprašysiu poną Tomą, kad savavališkai įsiterpiau į jo scenarijų.

    Tomo toli ieškoti nereikėjo. Jo karžygiškai griausmingas balsas girdėjosi toli, tačiau žodžių daug nebuvo, o tik: “scenarijus ne tas... aiškiai ne tas”. Buvo įsitikinęs, kad jo scenarijus jau žlugęs, tačiau net neįtarė, kaip tai galėję atsitikti. Ypata, prilaikydamas dešine ranką špagą, skubėjo atsiprašyti, o nepraėjus ilgesniam laikui ūmai užstojo erdvę tyla, o paskui vėl Tomas:
- Tfu! Tfu! Tfu!. Kad tu išsimaudytumei šitoje upėje kartu su savo špaga. Velnias tu, o ne ponas Ypata.

                          O sako, jei namai ne lašiniais dengti,
                          Išėjus galima užtrukti - katės nesuės.
                          Bet slysta iš po kojų  žemė su žmogaus keliais -
                          Tokiu iš TEN jau nelemta ateiti,
                          Iš ČIA į TEN nueiti irgi nevalia.
                          Peizažai keičiasi, bet rėmai laiko lieka,
                          Praleisdami gal tik istorijos tėkmes.

PRANAS. Apie ką tu čia?
AŠ. Tai ne aš. Tai Vidinis. Mes kartu su juo gyvename vienoje erdvėje. Pasostės. Kai tik sukerpa kokį nors eilėraštį, tuoj išgirstu ir aš. Kviečiame į svečius, į Pasostę. Nepasididžiuok, Pranai.
PRANAS. O ką? Ar ponas Ypata serga paraskevidekatriafobija? Kodėl jam prireikė kalbėti apie birželio tryliktosios penktadienį?
(Iš „Laikas atsiminti“)