Ugnė (1-2 (taisyta))

1.

    Geležinkelio stotyje buvo kaip niekad daug žmonių. Senos bubutės, iš paskutiniųjų tempiančios sunkias terbas, prikrautas nežinia ko, ne ką geriau atrodantys girtuokliai, laikas nuo laiko vis praeinantys pro šalį. Jų dvokiantys, neskalbti rūbai aplinkiniams sukeldavo nepatenkintas veido išraiškas. To stengėsi neparodyti jaunos savimi pasitikinčios merginos, kai joms kaukšint per koridorių toks įraudęs tipas tėkšdavo kokią nešvankią ar nekultūringą repliką. Šioje mėsmalėje netrūko ir tvarkingų eilinių žmonių, ramiai laukiančių traukinio ar iš jo išlipsiančių seniai nematytų draugų, giminaičių. Jie gėrė rytinę kavą, nusipirktą čia pat esančiame aparate, vartė laikraščius, stebėjo aplinkinius, kalbėjo su šalia esančiais, vienas kitas ant kelių buvo pasidėjęs nešiojamą kompiuterį, tačiau nei vienas nenuleido akių nuo savo lagaminų ir tašių. Nei vienas iš jų nesijautė visiškai saugus. Ar tai būtų padėtį visuomenėje turintis asmuo, ar vos galą su galu suduriantis provincijos gyventojas, ar savo išvaizda kitus bandantis šokiruoti pankas. Kas žino, galbūt studentiškai atrodantis jaunuolis, o gal mergina, nepasikuklins apšvarinti šalimais sėdinčio kaimyno bagažą.
    Nesaugiai jaučiausi ir aš, su savo toną sveriančiu lagaminu. Taip jau išėjo, kad šią vasarą turėsiu praleisti pas senelius, palikti draugus ir užmiršti visus planus, nes mano brangioji mamytė sugalvojo padirbėti užsienyje. Tiesiog nuostabi idėja: mesti viską, ką buvo pasiekusi ir išvažiuoti „ieškoti laimės“.  Gal ir nebūčiau taip pykusi, jei būtų pasitarusi su manimi, bent jau anksčiau pranešusi šią naujieną, bet ne – laukė iki paskutinės  dienos. Net iškepė mano mėgstamiausią obuolių pyragą norėdama papirkti. Kraujas užvirė, kai ji dėdama man antrą gabalėlį į lėkštę ramiu balsu tarė:
- Ugne, aš nusprendžiau šiek tiek paįvairinti savo gįvenimą ir išvažiuoti kuriam laikui padirbėti į Vokietiją. Ten gyvena mano pusseserė, ji mielai sutiko mane priimti. Nenoriu, kad jaustumeisi vieniša, todėl paskambinau tavo seneliams, tiems kurie gyvena prie ežero, ir susitariau, kad tu pas juos praleisi vasarą. Juk jau daug metų, ten nebuvai. Tikiuosi abiems išeis į naudą. 
    Tą akimirką pagalvojau, kad juokauja ir pradėjau krizenti, bet pasirodo ji kalbėjo rimtai. Dėl tos kelionės, tai bala nematė, bet koks velnias pakišo jai mintį išsiųsti mane kažin kur. Na, aš neprieš pasimatyti su seneliai, bet visai vasarai?! Būčiau galėjusi pagyventi viena, ar pasikviesti kokią draugę, šeštadienį ruošėmės su štabo merginom eiti į šokius. Kadangi negalėjau kaip niekur nieko paskambinti močiutei ir pasakyti, kad nenoriu pas ją atostogauti. Būtų nesąžininga ir nemandagu jos atžvilgiu, todėl sukandau dantis, susikroviau daiktus, išlydėjau mamą ir štai, po valandos nuobodaus laukimo, švieslentėje įsižiebė mano traukinio numeris. Jau buvau susitaikiusi su likimu ir lipau į vagoną užsigalvojusi, kaip ten viskas pas senelius, ar niekas nepasikeitė. Tik staiga išgirdau šaukiant:
- Panele, prašau parodyti bilietą! – tai buvo kontrolierius, kurio aš nepastebėjusi praėjau pro šalį.
    Atkišau jam jau aplamdytą popierėlį ir atsiprašiusi už neapdairumą įsitaisiau prie lango.
  Kelionė turėjo trukti dvi valandas, todėl stumdama laiką varčiau žurnalą, sekiau bėgančius vaizdus. Vis labiau įdienojant darėsi karšta ir jau gailėjausi, kad neapsirengiau plonesnių drabužių. Kaip įprastai mūvėjau džinsus, šie jau buvo visai nusitrynę, bet labai mano mėgstami. Galima sakyti – sėkmę nešantis rūbas, nes buvau juos apsimovusi laikydama dešimtos klasės egzaminus. Savaime suprantama, jei būčiau nemokėjusi niekas nebūtų padėję. O vilkėjau naują palaidinę trijų ketvirčių rankovėm. Tokią ryškiai ryškiai žalią. Nebuvau nei pankė, nei gotė, nei banglė, napavyko man įsikibti nei vieno šių stikių. Buvau paprasta eilinė mergina, baigianti išaugti iš paauglystės. Niekuo neišsiskyriau iš minios, įsiliedavau į ją, vaikščiodama Kauno gatvėmis. Lengvai ir drąsiai žengdavau šaligatviais ir sustodavau ant pačio bortelio krašto prie pėsčiųjų perėjos. Įsivaizduodavau, kad žmonės mato laisvą, niekieno nevaržomą  merginą. Nekompleksuotą, savimi pasitikinčią, dailios figūros. Tokią save įsivaizdavau aš, bet ne kiti. Šiek tiek varžiausi savo išvaizdos: kreivų dantų, netobulų veido bruožų, nereikalingų kilogramų. Neturėjau ryžto atsisakyti skanėstų ar užsidėti breketų. Per dažnai savęs gailėjausi, o tai nebuvo sveika nei man nei aplinkiniams. Svajojau apie šviesią ateitį, kentėjau klausydama norus daužančių žodžių, bet tikėjau, kad pati galiu susikurti sau gyvenimą.


2.

    Traukinys cypdamas stojo. Nerangiai griebusi lagaminą ištempiau paskui save ir nulydėjusi akimis bėgiais nuriedančius vagonus patraukiau miestelio link. Aplinkui driekėsi javų laukai, virš kurių nuo karščio raibuliavo oras, o toliau, kairėje pusėje, išvydau medžių alėją, tikslo link.
- Kad tik greičiau į pavėsį, nes iškepsiu kaip kiaušinis dykumoje ant smėlio. – tariau garsiai, nors aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Man tai ir nerūpėjo, nes mėgau kartais garsiai su savimi pakalbėti, tarsi su kitu žmogumi, arba niekam negirdint garsiai dainuoti.
    Lagaminas garsiai dardėjo tempiamas nelygiu keliu, o mineralinio vandens buteliukas beveik ištuštėjo, kai smarkiai suplukusi, nors ėjau tik penkias minutes, pasiekiau pavėsį plačiašakių klevų alėjoje, vedančioje į miestelį. Man patiko ši vieta. Vaikystėje, kai svečiuodavomės pas senelius, eidavau su tėvais pasivaikščioti. Prieš aštuonerius metus, kai jie dar buvo susituokę, myniau šį asfaltą paskutinį kartą. Po jų skyrybų daugiau neteko čia būti, todėl nerimavau, kad gali būti sunku netgi surasti senelių namą.
    Laimė atmintis dar visiškai neapleido. Priėjusi pagrindinę aikštę, pilną turistų ar vietinių gyventojų, pasukau į dešinėje pusėje esančią gatvę link parko, už jo – į kairę, kur rikiavosi tik gyvenamieji namai su pilnais sodais gėlių. Einant vis toliau pastatai retėjo ir pačiame gatvės gale, miestelio pakrašty, išvydau senelių namą. Mūrinį, jau gana seną, rudai rožinės spalvos su balkonu iš kurio matėsi tyvuliuojantis ežeras už kokių penkių šimtų metrų. Aplinka kaip visad puikiai prižiūrėta, o vynuogė, kurią dar su mama sodinau buvo apraizgiusi pusę sienos.  Tai vis senelio nuopelnas. Jis buvo sodininkas ir labai mylėjo gėles. „Kažin ar dar turi savo parduotuvėlę? “ – stabtelėjusi pagalvojau ir nedrąsiai stumtelėjau baltai dažytus, bet jau apsitrynusius vartelius. Priėjusi prie durų trumpai spustelėjau skambutį. Viduje skambėjo džiazo muzika.
- Gerai, kad ne Kučinskas, - burbtelėjau.
- Prašau... – tarė močiutė plačiai atvėrusi duris. Ji buvo beveik nepasikeitusi: plaukai šviesūs, bet ne žili, matyt, dažyti, melsva suknelė, prijuostė, net kojų nagai nulakuoti. Tas pats pasitempęs, švytintis žmogus.
- Labas, močiute. – pasakiau ir tik tada suvokiau, kaip labai jos pasiilgau ir nesumojusi, ką dar pasakyti greitu judesiu nusitraukiau nuo galvos skrybėlę, lyg galvodama, kad manęs dar napažino.
- Ugne?! Kaip tu užaugai! Atpažinti nebeįmanoma. Galėčiau sakyti kad čia tavo mama, kai buvo jaune, o ne tu, tokia suaugusi atrodai... Eikš, apkabinsiu. Prabėgo šitiek laiko! Be galo pasiilgau... – ir taip stipriai mane suspaudė glėbyje, kad net spėjau užuosti kokio kvapo muilu močiutė prausėsi.
- Aš irgi labai tavęs pasiilgau, močiute. Labai bijojau kad neberasiu kur gyveni. – atsakiau jau tempiama į vidų už rankos ir vos spėjau pagriebti lagaminą, per kurį vos nenugriuvau. – O kur senelis?  - atsiminiau paklausti paskubomis lygintama plaukus.
- Dirba savo krautuvėlėje. Gėlės – visas jo gyvenimas, išskyrus aišku mane. Ir tave taip pat.  Jis tavęs labai ilgisi. Kaip tik iškepiau varškės pyragą. Ateik į virtuvę supjaustysiu ir galėsim užkąsti.
- Mielai, močiute. Ir dar, jei galima, norėčiau ko nors šalto atsigaivinti. Labai sušilau, kol atėjau nuo traukinių stotelės.
- Žinoma galima. Jauskis kaip namie, juk ne į svečius atvažiavai. Stiklinės kairėje, lentynoje prie lango. – pridūrė įėjusi į virtuvę pilną kvapų, nuo kurių seilė tįste tįsto.
    Mes kalbėjomės ir kimšome pyragą, kuris be galo skanus, toks kaip vaikystėje. Sukirtome vos ne visą dubenį kol šiltai šnekučiavomės, kaip seniai nesimačiusios bičiulės. Kalbėjomės apie viską: mokyklą, draugus, šeimą, na apie mane ir mamą, taip pat apie šį netikėtą pasikeitimą.
- Aš tikrai stengsiuosi nekelti jums rūpesčių, kažin ar gerai, kad po tiek laiko mama prašė leisti pas jus pagyventi, na po viso to... – nekaltai pasakiau norėdama sužinoti, ką močiutė apie visa tai mano.
- Nesirūpink. Tavo mamai reikėjo būtinai išvažiuoti, tavęs vienos namuose palikti nenorėjo, o daugiau artimų žmonių, kuriems galėtų patikėti savo mergaitę, matyt, nebuvo. Puikiai žinai, kad mes su seneliu tave labai mylim ir nesvarbu, kas praeityje tarp tavo tėvų nutiko.  Supratai? Ir net nebandyk man daugiau kalbėti šia tema. Juk vasara, gražus oras, netoli ežeras. Tikiuosi tau čia patiks atostogauti. – Ji buvo linksma, laiminga ir visai nesirūpino, kad reikės kepti didesnius pyragus ir mokėti didesnes telefono bei elektros sąskaitas. Džiaugiausi, kad pradžiuginau močiutę ir tikrai sąžiningai tikėjausi jog nesukelsiu didelių rūpesčių, kaip kartais pasitaikydavo anksčiau, bet šiaip jau aš esu gera mergaitė.
- Manau, kad atostogos bus puikios. Čia juk kurortas, o man žmonės patinka. Be to seniai buvau prie vandens telkinio, kažin ar bemokėsiu plaukti. – pasakiau ir pati tuo patikėjusi plačiai nusišypsojau.
- Na jau, ką išmoksti greitai nepamirši... Gal likusį pyragą palikim seneliui, nes dar persivalgysi. – Tarsi erzindama truktelėjo dubenį, kai aš siekiau dar vieno gabaliuko ir pradėjo nurinkinėti indus.
- A... taip. Teisingai. Kai pasakei pasijutau labai soti. Žinai, močiute, gal tu galėtum parodyti man kambarį, aš išsikraučiau daiktus, persirengčiau, nes labai sušilau. – Kažkaip šitai pasakyti labai nedrąsu ir nors niekas nemato nusukau akis į kitą pusę, tarsi aš čia niekuo dėta.
- Visai pamiršau. Laiptais į viršų, tada į kairę, o tada dešinėje. Ne apartamentai, bet vonia antram aukšte yra. Tiesiai priešais tavo duris,  jei domina.
- Domina. Ačiū už informaciją, tai jau eisiu. Beje, kada grįš senelis? – dar paklausiau stodamasi.
- Už kokios valandos, pietauti.
- Tai puiku, nekantrauju susitikti.
    Vėl teko vargti su tuo prakeiktu lagaminu. Šiaip taip užsikabarojusi laiptais pasukau kaip liepė močiutė ir atvėriau savo būsimojo kambario duris.
    Pirmas įspūdis tikrai gan neblogas. Palikau mantą viduryje kambario ir iškart pripuoliau prie lango. Matėsi miestelis ir miškas, o kairėje ežeras.
- Puikus vaizdas! – šūktelėjau iš nuostabos, nes niekada nebuvau buvusi šiame kambaryje. Jei gerai pamenu jis buvo mano tetos, bet kai ji jauna būdama mirė, močiutė nenorėjo, kad čia kas nors eitų.
    Apsidairiau. Dešinėje, centre, stovėjo lova, priešingoje pusėje – rašomasis stalas. Dar buvo spinta, fotelis su mažučiu staliuku, senas paveikslas (peizažas gražiuose rėmuose) ir kilimas, toks, kokio visada norėjau – minkštas baltas kailis.
- Manau, man čia... daugiau nei patiks, - linksmai pasakiau sau ir pridūriau mintyse. – Tereikia susirasti draugų.
    Pagauta noro kuo greičiau įsikurti puoliau dėlioti daiktus. Iškroviau iš lagamino drabužius ir tvarkingai sukabinau į spintą. Ištraukiau iš kuprinės ryškiai žalią kompiuterį ir padėjau ant stalo. Šis daiktas man reikalingas, bet galėdavau puikiai apseiti ir be jo. Tada sukroviau į stalčius ir lentynas likusį savo turtą ir mieliausius niekučius, kurie šiaip taip tilpo į lagaminą ir kuprinę kraustantis. Nepamiršau net mieliausių nuotraukų ir dėliojau jas tarsi specialiai tam pakabintoje lentynėlėje tarp langų. Staiga išgirdau kažką beldžiant į duris:
- Prašau! – šūktelėjau grūsdama jau tuščia lagaminą į spintą.
- Sveika atvykusi. Čia tau. – tarė senelis plačiai šypsodamasis ir ištiesė puokštę įvairiaspalvių herberų.
- Labai ačiū, seneli! Kokios gražios ir kaip kvepia... – godžiai pauosčiau ir apkabinusi pakštelėjau į skruostą. – Tuoj pamerksiu... vazos neturiu, - pastebėjau apžvelgusi kambarį.
- Tu baik tvarkytis, o aš pamerksiu. Regis, turėjau kažkokią miegamajame... Paskui ateik į virtuvę: močiutė išvirė koldūnų.
- Gerai. Aš tik persirengsiu, nes prisirengiau kaip žiemą, maniau vėsu bus...
- Sutarta. Lausim apačioje. Beje, ar matei parke fontaną? Tą kurį tu vaikystėje vadindavai vestuviniu tortu? Jį neseniai surestauravo, atrodo kaip naujas. – mirktelėjo ir uždarė paskui save duris.