Kas nutiko pranašui

                                                  I nutikimas

Ta diena, kai pranašą paliko mylimiausias mokinys, buvo juodžiausia jo gyvenime. Ir paskutinė.
Apie tai, kad mokinys ruošiasi jį palikti, pranašas žinojo iš anksto. Mokinys pats jam apie tai pasisakė. Pasisakė tada, kai jau tikrai buvo apsisprendęs išeiti. Nors įvairių užuominų, ketinimų būta ir anksčiau. Pranašas galėjo tam ruoštis, jis ir buvo tam pasiruošęs, bent jau jis pats taip galvojo. Žinojo, kad šio imlaus įspūdžiams, nenustygstančio, nuolat kažko besidairančio, prie nieko neprisirišančio vaiko nenulaikys prie savęs, jautė tai, ir visgi, kai tai atsitiko, pasijautė be galo nelaimingas, išduotas, pamestas, dar gi įskaudintas.
Mokinys dažnai kalbėdavo apie tai, kad jį vilioja nauji kraštai, nauji žmonės, naujos galimybės. Potekstėje buvo galima suprasti, kad mokytojas viso to jam negalės suteikti ir kad anksčiau ar vėliau jų keliai turės skirtis. Pranašas supratingai pritardavo savo numylėtiniui, nors kiekvienas žodis, užuomina apie galimą išsiskyrimą jam būdavo tolygu durklo smūgiui į krūtinę. Taip, žinoma, jam reikia keliauti, neužsibūti šiame užkampyje, pasaulyje yra daugybė puikių vietų, kurias būtina pamatyti, yra daugybė galimybių save patikrinti ir įtvirtinti įvairiausiose srityse, kurias reikia išbandyti. Taip, viskas teisinga, bet, Dieve, kaip tai negailestinga mano atžvilgiu (to, aišku, garsiai jis nepasakydavo).
.Taip slinko metai. Prisirišimas augo, išsiskyrimas neišvengiamai artėjo su kiekviena diena. Ir vieną dieną tai nutiko - mokinys pasakė, kad palieka gimtąjį kraštą, namus ir jį, Mokytoją. Artimiausiomis dienomis turėsiąs išvykti ir, žinoma, dar užeis atsisveikinti.
Žemė ėmė slysti pranašui iš po kojų, akyse viskas suraibuliavo, galvoje maišėsi eretiškos ir nuodėmingos mintys, priekaištai Aukščiausiajam, kilo nesuvaldomas noras viską mesti, prie ko jis buvo pririštas, palikti viską, kaip yra, ir niekam nieko nepranešus išeiti, kur kojos neš. Užmiršti visus ir viską, numirti čia ir dabar, nustoti būti arba būti ne čia, būti kitur.
Ėjo dienos, o mokinys vis nesirodė. Pranašas girdėjo iš kitų, kad jo mylimiausias mokinys linksminasi su pasauliečiais, rengia atsisveikinimo susitikimus, ilgas vakarones. Žinoma, taip ir turi būti, guodė save senolis, jis ateis, gal paskutiniu metu, bet ateis. Juk sakė, dar užeisiu.
Dabar, kai jau žinojo, kad mokinys yra išvykęs, išvykęs taip ir neatsisveikinęs, pranašas jautė nenuslopstantį skausmą kažkur po širdim. Smilkiniai tvinkčiojo tankiu ritmu, paliegę plaučiai jautė oro trūkumą, burna beviltiškai žiopčiojo, išryškindama senatvės raukšles įdubusiuose skruostikauliuose, akys prisitvenkė bejėgiškumo ir apmaudo ašarų. Pro jas nieko nebuvo galima įžiūrėti, vėliau vaizdas ėmė gesti, lyg staiga būtų stojusi tamsi naktis, ir tik po geros pauzės pranašas suprato, kad yra miręs.