Ne tas scenarijus

5                                         
   
    Tomo erdvės neįmanoma pažinti. Kur aukštos lubos, kaip ir kitose erdvėse, švietė Grįžulo ratai, po kuriais tvyrojo nešaltos, besniegės žiemos peizažas. O juk... (na, ir kaip tuo patikėti?) birželis, artėjantis prie Joninių laužų. Patalpos pojūtis irgi išnykęs. Vietoje jos – plačiai nusidriekusi  plati apylinkė su gamtos turtingais peizažais. Akys, užkliuvę už vieno paveikslo, greit metasi prie kito. Kalvos, miškeliai, įdubos, pievos... Erdvė prasiplečia iki horizontų. Iš mūsų šešių karietos ekipažo žmonių galbūt tik Ypata suvokia tokią būtį, kuomet į mažytę karietą įsiterpia begaliniai, sakytum - kosminiai dalykai. Tai nereiškia, kad kiti karietos ekipažo moterys- vyrai abejingi reiškinio pažinimui ar supratimui. Aš, pavyzdžiui, irgi įsitikinęs, kad radijo karieta yra materializuota žmogaus dvasios apraiška.
    Šį kartą Tomo erdvėje man išvaizdžiausiai atrodė upės, panašios į Merkį, kairysis krantas, kuris kilstelėtas aukščiau, kad lengviau galima būtų dairytis po apylinkę iki pat miško. Norėjosi manyti, kad nuo ano upės pakraščio prasideda Šiliniai, įsiūbavę Dzūkijos miškus lig Čepkelių ir viso pietinio Lietuvos pakraščio.

ASTĖ. Ai, ai, kaip negražu, ponai! Vėluojam kaip nedrausmingi mokinukai.
VIDINIS. Atsiprašom. Pati kalta, Aste. Užkliuvom už tavo atneštos spaudos.
TOMAS. Būna blogiau. Man irgi norėjosi atidėti vaidinimą dienai kitai. Pasirodo, yra dalykų, kurie labai raiškiai nušvinta, jei tik nepatingi susikaupti ir pabandyti atsiminti. Tai gal pradedam, a? Regis, nieko neužmiršom. Ponas Ypata yra, ponia Citata su panele Aste čia. Vidinis su Pranu irgi pagaliau atsirado. Įskaičiuojant mane - visas ekipažas. Sakyčiau, skaitlingas, o tuomet, prieš tuos metus...
    - O! Jau važiuoja. Žiūrėkite dešiniau, ponai. Marcinkonių keliu.
    - Karieta? Iš išvaizdos panaši į...
TOMAS. Taip, ponai. Tai prototipas, kuomet  ji pradžioje, neretai dar „Džene“ vadinta.  Ją, regis, pavyko atkurti, bet kaip, kokiu būdu - šito jau negalėčiau pasakyti. Erdvėje nebuvo sunku sukurti žiemos peizažą. Ir būtent tą, turėtą tų metų sausio viduryje, kuomet pirmą kartą išvažiavome.
AŠ. Girdite? Igaga! Iš žvengimo pažįstu.
TOMAS. Išklausykite, išgirskite, ponai, bent porą mano žodžių. Neapsirinku atsimindamas, kad pirmi priekaištai radijo karietai buvo geravaliai: kodėl ne lingė ar vežėčios, brička ar bričkelė?
AŠ. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas? Pagaliau žiema gi. Tai kodėl ne rogės ar važis? Atsakydavom - turim, ką turim. Karietą.
TOMAS. Priekaištauta ir dėl to, kad į karietą pakinkyta Igaga. Esą, kodėl kumelė?
AŠ. Sakydavom vėlgi panašiai. Turime, ką turime. Pirkome ją Kumelionyse. Tiesa, dabar jau Kurmelionys. Viskas praeina. Net vietovardžių pavadinimai.
TOMAS. Matyt, kažkada ten žmonės mylėjo kumelę. Gal todėl, kad turėdami ją, galėjo tikėtis ir greito ristūno, ir kovos žirgo, ir paprasčiausiai darbinio arklio.

    Taip kalbėjome, kol iš atidardančios karietos per Tomo erdvę nuvilnijo daina, privertusi suklusti ir patikėti, kad, palikę savo laiką, nusikėlėme į praėjusį. Dainos žodžiai aiškūs lyg juos skaitytume iš popieriaus. O melodija irgi pažįstama, kad ne vienam pračiaupė lūpas dainuoti.

              Stebis stebis nemunėliai -
          Kas gi čia yra?
          Trepsi žirgo pasagėlės,
          Girgžda karieta.
                  Oi, parvešim šimtą metų
                  Mūs šalelės mylimos.
                  Šimtą metų, šimtą metų -
                  Visą amžių Lietuvos.

ASTĖ. Betgi pažiūrėkite, žmonės, kaip gražiai atrodo Igaga! Galva karališkai aukštai pakelta, karčiai krenta, uodega išriesta kaip paukščio sparnas. O kojos...  Oi, kokios jos miklios! Nagi pažiūrėkit! Akių negaliu atitraukti!

              Senis švilpauja botagą,
          Timpsi vadeles,
          Dantyse pypkelė dega,
          Pusto liepsneles.

    Išgirdus taip dainuojant, bergždžias reikalas tikėti, kad galima ką nors sudominti pasakojimais. Bet taip neatrodė Tomui. Man - irgi. Gal dėl priežasties, kad pasijutome esą tos praeities įvykių dalyviai.
TOMAS: Prisimenu, kviesdamas į karietą, vežėjas apie priekaištus  nekalbėjo. Vis gyrė. Girdi, Tomai, visas Vilnius ir bent pusė Amerikos lietuvių žino, kad  tai ne karieta, o tiesiog stebuklas. O tu, esą, Tomai, lyg vienuolyne būtumei uždarytas - dar spardaisi, dar neapsisprendi, važiuoti ar ne. Prisimeni, vežėjau? Juk taip kalbėjai? Ir barei. Girdi, užteks dvejoti, sėsk karieton ir - aida! Važiuosim! Ne mūsų kaltė, kad palikti be reklamos ir kad, pasak pono Antano Terlecko, “visos politinės jėgos Seime be žodžių susitarė slėpti tiesą nuo kasdien apgaudinėjamos tautos”. Matyt, jautė ir Seimas, kad radijo karieta jam neparanki.

    Klausiausi Tomo ir žinojau, kad kalba prieš nemažai metų sakytais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų karietos pradžia ankstesnė - kai važinėjo ir girgždėjo tik galvoje. Tai buvo svajonė, kurios nepasisekė išlaikyti paslaptyje. Vaikščiodamas po Vilnių ir sutikęs pažįstamus ir net nepažįstamus, vis pasigirdavau: aš turiu karietą. Jūs tik pažiūrėkite, kokia ji nuostabi! Ir atsitiko nuostabus dalykas - žmonės patikėjo. O patikėję, nebuvo abejingi ir stengėsi padėti.  Bet... stop! Kaip šitaip? Su Tomu čia, o ta karieta – antai kur, anapus upės...

            Trepsi žirgo kanopulės,
          Girgžda karieta.
          Ar, vežėjau, pasigėrei,
          Ar širdis jauna...

    Važiavimas buvo linksmas, nuotaikingas ir, žiūrint iš šiapus upės, atrodė, kad karieta nežino, jog kelias pasibaigia neprivažiavus jos. Visi buvome smagūs, nuteikti linksmo karietos važiavimo. Net ir ponas Ypata dainos priedainiu labai neblogai talkino gerai nuotaikai - jo balsas sodrus, jaunas, labai atitolęs nuo išvaizdos, kurioje gūžėsi nemažai metų. Bet staiga mūsų šurmulys pritilo. Igaga minutėlei stabtelėjusi prie upes kranto, tuoj pat ryžtingai su karieta įšoko į jos tėkmę, aukštai viršum savo nugaros ir karietos pakėlusi purslais vandenį ir žiū - kinkinys įstrižai upės plaukė į mūsų krantą.
    - To dar nebuvo, - pasakė sunerimęs Tomas...
    - Tikrai, kad to dar nebuvo. Igaga, kas su tavimi atsitiko? Kas tau protą sumaišė? - sumaliau žodžius, bet baimė pradėjo tirpti. Kinkinys yrėsi greitai ir po keleto minučių Igaga įsikibo kojomis į aukštoką krantą ir, ištraukus karietą iš vandens, sustojo, galingai suvirpino kūną, nutaškė nuo savęs vandenį ir buvo laiminga, kad sugebėjo padaryti neįtikėtiną triuką.
    - Yhaha! - sužvengė.

TOMAS. Ponai, atsiprašau! Scenarijus ne tas. Aiškiai ne tas! - atsikratęs nuostabos, pašoko kaip įgeltas Tomas. - Kažkas koją pakišo! Paniekinti sumanė! Ne! Ne! Scenarijus ne tas!..

(Iš „Laikas atsiminti“)