Kartais piešia lietus

Kartais piešia lietus  stiklo lygumą upėms -
metų brydė plati  - ežerėliuose  skausmas nuskęsta,
tiek lengvų debesų, tiek virpėjimų  ūkaną matant,
rodos taptum  a[r]klys - ristele keturtakčiais  aliūrais

nušoliuotum tolyn, nusineštum  kilpėjimą  metų,
svajones, kaitrią liepsną  kai vakaras trūkčioja gaidą
Ir gesina  lietum  upės žvilgsnį,  ir lietpalčiu merkiant
būtum  sau ant pečių, kai užmigtum  it  angelas girtas

man ant rankų, tik paliktum  tylus, nors  be  žvakių
prie svajonėmis  uždengto lango  laužytais pirštais -
įaugintum širdin  po daigelį iš  brazdančių gatvių,
kai  it nuorūkos smilksta  nuo  žiemgraužų  akys..