apie tai kas neišvengemai ras mus

2008 12 12

Besivejant senatvę

Atrodo dar ne toks
Jau senas, tačiau
Susilenkęs...
Jaučiu kaip į kuprą
Barbenti nenustoja
Lediniai varnėnai.

Užtrukau ilgoje
Nesibaigiančioje
Paprastumu pradvisusioje
Pasakoje,
Kuri nė kiek nekvepia
Stebuklais, tik
Neatsitiesiančia,
Atrodo, begaline nugara.

Sukandu dantis
Stenu, skauda,
Subyra ir iškrenta –
Ne dantys,
Tik miegas
Spalvingom detalėm
Papuošia nerimstančią,
Bet kol kas dar nematomą gėdą..