Ramybe, būk!

Taip gal tik moteris,
Parimusi ant rankų,
Gali nustebti, pažiūrėjus į save.
Kokia ramybė, Dieve mano!
Ateik, žmogau, ir piešk!
Šitoj šaly dar neatėjo vėjai,
Dar mariose neužgimė banga.
Kvėpavimas nepalietė vandens.
Taip klūpo uolos,
Akmenys, kalnai...
Namo parėjęs
Pailsėti Dievas
Ne tyčia uždegė akių šviesas—
Ir krenta ašaros
Mažyčiais žiburėliais
Į moterį,
Į jos tylos gelmes...
Ranka sunki, kad palytėt galėčiau
Jos būseną,
Net žodis per sunkus —
Bet jau žinau,
Kaip reikia ją mylėti,
Prigludus potėpiais spalvų.
Ramybe, būk!
Tave nupieš Čiurlionis -
Paveikslas būsi,
Drobėje
Dar išaustoj 
Iš mano tėviškės linų...