Trapybė

Žmonės, absurdo ir chaoso iškankinti, vis tiek kaip zombiai lipa vienas kitam per galvą. O ji bevertė, bet ne bejausmė trapybė. Gležnam stikliniam kūne gyvena didelė širdis, be jokio noro tarnauti vartojimui ir būti šiame destruktyviame pasaulyje. Ji nuolat rekia:

-Dieve mano, ką tu bandai apgauti?
Bet dievas tyli, jis visada taip. Profesionalas ar idiotas?

Žmonės nuolat žiūri i ją keistais, smerkiančiais žvilgsniais. Ar katalikai turi teisę smerkti? Ar kas nors turi?

Sine nomine vulgus.

Mestų viską jau dabar, bet ji žino, kad pakeitus vardą nepakeis likimo. Todėl tyli, stebi iš šalies, nieko nesmerkdama. Kartkartėmis pakeičia sėdėjimo pozą, nusižiovauja ar atsigeria vandens. Aplink bėginėja susirupinusios jaunos moteriškės. Lyg išprievartautos, lyg ką tik ištekėjusios... Į jų nebylų išsiblaškymą įsiterpia gauja beveidžių ir bevardžių, tokių kaip ji. Ir ši darni struktūra kuria harmoniją aplink, ir yra bene geriausias dalykas, nutikęs jai per pastaruosius mėnesius.

Ir visgi širdis veržiasi, griaudama stiklinę uždangą, mesdama šešėlį ant miesto aikštės. Ir visus ištinka exitus letalis.

Ašaros kapsi kaip pupos: ji skaito Biliūną.