Medžioklė (VMA16)

Reiganas žinojo viską, išskyrus apie tą rūdos gabalėlį, kuris greitai turėjo būti pargabentas atgal į jo rankas. Mažas akmenukas, sugebėjęs keistai švytėti Libo irštvoje. Galbūt jis ir galėjo „pasakyti“, kur ieškoti paslėpto pusiau velnio ginklo, o gal ir negalėjo, tačiau man dabar kažkodėl norėjosi patraukti jo ieškoti kuo toliau.

Pusiau gulėdamas ant minkštų pagalvių tingiai stebeilijausi į grakščią šokėją iš Zorhunų sostinės, kurią Plačių Ragų šeimininkė apdairiai vėlgi pasiūlė man į kompaniją. Greičiausiai putlioji moteris prisiminė kiekvieną savo klientą su visais jų įgeidžiais. Man beliko sutikti.
Tinginiavau, tačiau nesnaudžiau. Viena ausimi klausydamasis muzikos, kita stengiausi išgirsti bet kokį garsą, kuris reikštų pavojų.
Binera mane galėjo užmušti jau ne vieną kartą. Greičiausiai ji turguje pastebėjo mane daug anksčiau, turėjo pakankamai progų prisiartinti ir susmeigti peilį kur tik panorėjusi. Tik pademonstravusi ties skersgatviu savo ginklą aiškiai man pasakė – jokių smūgių iš pasalų.
Binerai reikėjo atviro iššūkio.
Lengvai šypsodamasis savo šokėjai svarsčiau ir niekaip negalėjau įsivaizduoti, kur nelaboji pasirinks savo kovos vietą. Nejaugi ji tikėjosi, kad sugrįšiu į Raugo Duobę?
O jeigu ir nesitikėjo – galbūt man pačiam ten nukeliauti?..
Akimirką svarsčiau ką tik užgimusį planą, bet jis buvo nerimtas, o pusnuogė mergina – labai graži. Ne, man nereikėjo į Raugo Duobę. Velnias apsireikš tik rytoj iš ryto (Reigano pranašystė), o aš dar nepasilinksminau kaip reikiant.
Be to, Binera greičiausiai žinojo, kur esu. Kas žino, kiek akių ir ausų ji turi mieste? Galėjau lažintis, kad daugiau už Parvelį. Greičiausiai tie vaikigaliai netgi geriau pasiruošę.
Staiga už šokėjos, per margą užuolaidą išvydau siluetą. Tai buvo neaukšta mergina, apsimuturiavusi veidą balsvu dangalu. Ji lėtai slinko aplink pakylą, pamažu artėdama prie pagalvių. Mergina žiūrėjo tiesiai į mane ir aš pasijutau truputį nejaukiai. Nepažįstamoji vilkėjo smėlio baltumo apsiaustą, plaukus buvo paslėpusi po tokios pat spalvos kapišonu. Ir jai kažko iš manęs reikėjo.
Kai ji išlindo iš už užuolaidos, pajutau palengvėjimą – akys, nors ir pažįstamos, buvo ne Bineros. Tačiau ir ne mano mokinės.
– Ką čia veiki, Eme? Nejaugi tapai Plačių Ragų mergaite? – nusistebėjau.
– Ne, nors patirties tikriausiai užtektų, – Emerzidė atsidengė veidą ir šyptelėjo, – aš tave sekiau.
Nustebęs tylėjau, tyrinėdamas jos veidą.
– Tu man buvai toks geras, o aš – visiška kvaiša, – tęsė ji, nesulaukusi mano atsako, – nesupratau, kad bandai mane apsaugoti, tačiau dabar viską suprantu. Žinai, Reiganas papasakojo man daugiau apie mano pranašystę, todėl vakar nusprendžiau susirasti tave.
– Kodėl tu ne Avente? – paklausiau, – maniau, jau būsi išvykusi.
– Galėjau, – buvusi tarnaitė linktelėjo, – ir tebegaliu. Tačiau pasirinkau kitą kelionę.
– Kur?
– Į šulinį.
Ji nusišypsojo, išvydusi mano sutrikusias akutes.
– Jeigu palaikytum man šįvakar kompaniją, papasakočiau tau viską, kas man nutiko šiomis dienomis, – pasakė.
– Pasirinkai nepalankų laiką, – paniurau, – šiuo metu man gresia šiokie tokie nemalonumai ir tau būti su manimi truputį nesaugu.
– Klysti, – atrėžė Emė ramiu balsu, – man šiuo metu nieko blogo negali nutikti, todėl galiu būti su bet kuo. Jeigu tau iš tiesų gresia nemalonumai, kodėl nepasinaudojus mano sėkme?
– Tau Reiganas tai pažadėjo?
– Taigi. Dvi savaitės palankaus likimo.
– Talismanas... – sumurmėjau nustebęs, – o nemanai, kad šitaip bandydama savo sėkmę, netyčia ją gali sugadinti?
– Nori patikrinti?
Emerzidė valiūkiškai nusišypsojo ir aš pažvairavau jai per petį į Plačių Ragų Bokšto šeimininkę, kuri jau pastebėjo mano pašnekovę ir nepatenkinta žvairavo į šokėją.
– Mums reiktų surasti ramesnę vietą, kur pašalinės moterys gali nekliudomos plepėti su vyrais, – pasakiau.
– Aha, – mergina linktelėjo, – aš apsistojusi Skraidančiame Kirvyje. Nori ten nukeliauti?
Pasakiau, kad noriu ir ji nudžiugo dar labiau. Tačiau apkūnioji šeimininkė visiškai neapsidžiaugė tokiu mūsų sprendimu. Iš jos rūškano veido supratau, kad kitą kartą Emė čionai greičiausiai nebepateks, nebent pirktų vieną iš jos merginų visai nakčiai.

– Nuomojiesi kambarį šioje užeigoje? – mudu įėjome į žibalinėmis lempomis nušviestą patalpą ir mane pažinusi šeimininkė linktelėjo pasisveikindama, – ar ne per brangu? Juk yra gerokai pigesnių vietelių.
– Parvelis man dosniai sumokėjo, – Emerzidė išsirinko stalą ir įsitaisė ant suolo, prie pat sienos, – užteks iki gyvenimo galo.
– Čia tai bent naujiena, – nusistebėjau, – turbūt senasis draugužis stengiasi kaip įmanydamas atitaisyti visas skriaudas. Tu alkana?
– Neseniai vakarieniavau. Nebent vyno gal...
Paprašiau šeimininkės atnešti pusę ąsočio „Kirvio koto“. Valgyti kažkodėl ir man nesinorėjo, pilvas vis dar apsimetinėjo tebeesąs pilnas.
Gurkšnodami plepėjome apie šį bei tą, klausydamiesi malonios vakaro tylos. Galvojau apie Emės ramybę, garantuotą likimo, kuri šįvakar buvo dovanota ir man. Patyliukais stebėjausi, kad patikėjau merginos žodžiu beveik nesuabejodamas. Juk ji galėjo man papasakoti apie tai tiesiog šiaip sau. O aš sėdžiu sau ramus, net nebesaugodamas savo užnugario. Išties, keistas jausmas...
– Buvau sumaniusi iškeliauti, – tingiai sukiojo pirštuose taurę mergina, – tačiau paskutinę dieną, vėlai vakare atėjo Reiganas. Atrodė pervargęs, lyg nemiegojęs kelias naktis. Jis manęs atsiprašė.
– Už ką?
– Už pranašystę, kurią kažkada pirkau. Burtininkas man pasakė padaręs siaubingą klaidą.
– Neteisingai išpranašavo?
– Ne, čia ir yra keisčiausia. Pranašystė visiškai teisinga – išpirkėjo atėjimas, tapimas sataniste ir šulinys, neturintis pradžios ir dugno. Reiganas atsiprašinėjo, kad jis iš viso drįso prasižioti ir papasakoti tą pranašystę.
– Bet gi tu sumokėjai...
– Anot burtininko... yra tam tikra grupė žmonių, kuriems negalima pranašauti. Jis sakė... kad tokiu būdu jiems prišaukiamos didelės nelaimės. Matyt, esu viena iš tų nelaimingųjų. Burtininkas atsiprašė, kad tuo metu buvo piktas ir nesusiprotėjo patikrinti, kas aš esu.
– Betgi tau nebuvo nutikę nieko bloga, – susimąsčiau, – gal senis buvo girtas?
– Jis buvo išsigandęs, o ne girtas. Man pasirodė, kad stengiasi padėti man dėl savęs, lyg ir jį patį tos nelaimės ruoštųsi užgriūti. Pažadėjo, kad prieš pasikeičiant mėnuliui būsiu visiškai apsaugota, tačiau vėliau privalau bet kokia kaina iškeliauti su tavimi. Todėl aš tave ir suradau, Edi.
– Baugi istorija, – aš gurkštelėjau ir paskalavau vyną burnoje, – tačiau kol kas aš niekur neiškeliauju. Nebent rytoj iš ryto turiu nudobti vieną velnią. Juk nesekiosi man iš paskos, Eme?
– Reiganas turėjo galvoje kitą kelionę, – atsakė mergina, – ji prasidės netrukus. Gal po trijų dienų, gal vėliau – kas žino? Tai ta pati kelionė, kurios metu aš surasiu savo šulinį.
Ji laikė rankoje taurę, tačiau iš jos senokai nebegėrė. Susimąsčiusi žiūrėjo į savo rankas.
– Senas kvailys negali nenutylėti, – suniurnėjau, – tu išsigandusi, Eme. Juk galėjai iškeliauti į Aventą. Jokių šulinių, jokios baimės.
– Galbūt, – atgijo ji, – tačiau senis maldavo keliauti su tavimi. Pasakė trumpai – jeigu iškeliausiu į Aventą, manęs laukia mirtis kančiose.
Mergina sunkiai atsiduso.
– Dabar supranti, kodėl neišvykau.
– Suprantu, – burbtelėjau, – kad tas burtininkas nutrūko nuo virvelės. Kuo daugiau pranašauja, tuo sunkiau sulaiko liežuvį. Ir dar – jis iš tiesų pradeda pranašauti per daug mirčių.
– Gal, – šyptelėjo Emė, – tačiau bent daro tai už dyką.
– Na, tai nesunku suprasti – nemokamai sugadinti kam nors gyvenimą tiek pat malonu, kaip gauti kapšą aukso...
– Edi, – švelniai pasakė ji, – burtininkas tenorėjo nukreipti mane ten, kur turėčiau jaustis laimingesnė. Ir žinai, nors bijau to šulinio, visgi sutinku su juo. Noriu tos kelionės labiau, nei pamatyti savo namus.
– Tavo istorija... daugiau nei keista, – sumurmėjau sutrikęs, – kodėl man atrodo, kad tu kažką nutyli, Eme?
– Jeigu ką nors ir nuslėpiau, tai tavo reikalams nepakenks, Edi. Pažadu.
Ji atrodė tokia pasitikinti savimi. Šelmiškai mirktelėjo, mesdama ant stalo smulkias monetas šeimininkei.
– Eime, – pakvietė.
– Kur?
– Pamatysi.
Ta jos paslaptingoji vieta nebuvo labai ypatinga. Viso labo nedidelis kambarėlis antrame aukšte, kokių Skraidantis Kirvis turėjo velnio tuziną. Mergina užšovė durų skląstį ir pastatė pustuštį ąsotį ant stalo, nukrauto visokiomis moteriškomis smulkmenomis.
– Čia mano saugioji buveinė, – parodė plačiu mostu aplinkui, – nedega, neskęsta ir kol kas neketina griūti. Jeigu aš sugadinau tau vakarą kekšyne, Edi, tuomet dabar pats metas viską ištaisyti.
– Turi šokėją?
– Ne, bet turiu kekšę. Gal ne tokią gerą, kaip Plačių Ragų merginos, tačiau mažai kuo nusileidžiančią.
Ji nusivilko savo baltą apsiaustą ir viliojančiai nusišypsojo.
– Beje, ar žinai, kad Skraidančiame Kirvyje yra pirtis?

Taigi...
Mudu turškėmės pirtyje iki vidurnakčio, gainiodami šeimininkės sūnų kaitriau pakurti pečių ir atnešti dar vandens. Kai galop mažajam žvairiui nusibodo spoksoti į Emės grožybes per rakto skylutę, kurios taip ir neradau kuom užkišti, pirtis ėmė vėsti, o galvoje gimė išvanota mintis, kad mums metas dingti iš čia. Vaikis užsidirbo savo du guartus ir liko patenkintas, kad vakaras praėjo ne veltui.
Mudu su Eme grįžome į kambarėlį, kur mergina iš talismano pavirto į būtybę, sugebančią bet kokį vyrą paversti į minkščiausią vilną. Kad nimfa atrodytų dar gražiau, padovanojau jai segę, kurią pirkau kažkuriai naktinei plaštakei iš Plačių Ragų bokšto, turėjusiai praskaidrinti mano nakties vienatvę. Bet dabar ji buvo mano plaštakė.

Vienišos žvakės šviesoje jos liaunas kūnas buvo atgaiva akims, o kai ji murkdama prigludo, visus rūpesčius iš galvos tarsi skersvėju išpūtė, palikdami ten tik geismą ir ryžtą neužmigti dar kelias ilgas valandas.
– Paimk mane į kelionę ir aš būsiu tavo talismanas, – sušnabždėjo Emerzidė tarp skubių, nekantrių bučinių. Ji atrodė tokia keistai laiminga, kad nesugebėjau pasipriešinti jos norui. Tą naktį nenorėjau sakyti ko nors, kas galėtų nuliūdinti ją.
Atsilygindama ji man suteikė aukščiausią palaimą ir nepaaiškinamą visiško saugumo jausmą.

–––


Anksti ryte, kiūtindamas apytuštėmis, gerokai vėsiomis gatvelėmis, vis dar negalėjau atsigauti po naktinių Emės kerų ir kuo toliau, tuo labiau galvon lindo įkyri mintis, kad viskas ir tebuvo kerai. Nužiūrinėjau pilkas ir gelsvas sienas, jų blankiuose raštuose regėdamas iš tamsos į ryškią šviesą išnyrančias gerokai įraudusias Emės lūpas, užsimerkiančias akis, kuomet jai pačiai buvo gera ir...
Ne, reikia galvoti apie darbą. Velnias greičiausiai nesupras medžiotojo, kuris kaunasi su juo svajodamas apie moterį. Ir ar gali tokia kova būti sėkminga?
Namas, apsuptas žmogaus ūgio akmenine tvora. Abiejose vartų pusėse – idealiai apvalūs, lygūs akmenys. Vienas apsvilęs, kaip ir pasakojo Reiganas. Žiūrint iš toliau, abu panašūs į jaunos merginos krūtis. Į Emerzidės krūtis, tik gal pastarosios kiek mažesnės, dailesnės...
Pliaukštelėjau sau per kairę veido pusę ir nimfa dingo iš tarpuvartės su visomis krūtimis.
Saulė dar nepakilusi virš sienų, gal net neišlindusi iš už horizonto, tačiau rytuose šviesu. Ketvirta valanda? Penkta?.. Mano dviejų valandų miego aiškiai neužteko, nes vėl užsižiovavau, žiopsodamas į šviesėjantį dangų.
Išgirdęs knarkimą pažvelgiau į vidinį kiemą – ten, prie vartų dailiai snaudė raumeningas drimba, pasidėjęs tarp kojų kraupiai atrodančią kaustytą kuoką. Turbūt jis dirbo čia sargybiniu ir uždirbo varganus grašius, kurių užteko tik formai palaikyti ir galbūt dar naujai kuokai. Panorėjęs galėjau nugvelbti jo ploną kapšą su pinigais, tačiau tai buvo tik kvaila mintis – ranka net nepakilo.
Išgirdęs duslų pokštelėjimą antrame pastato aukšte, dėbtelėjau į medines langines, kruopščiai užsklęstas nakčiai. Velnias greičiausiai jau atvyko ir dabar šokinėja iš džiaugsmo, kad jo grobis palaimingai guli lovytėse, neketindamas spyriotis. Atvykėlio aurą pajutau tik prisiartinęs prie durų. Tai mane įtikino, kad pokštelėjimas – tikrai velnio, o ne atsitiktinai numesto puodo su grietine, kokius mėgsta įžūlūs katinai.
Durys buvo patikimai užrakintos, o kai pamėginau įveikti jas petimi, jos tik pasišaipė visiška tyla – net nesugirgždėjo.
Lygiai kaip ir pirmo aukšto langinės, kažkuo patikimai užremtos iš vidaus. Sutrikęs apėjau pastatą ir supratau, kad stoviu prieš nedidelę tvirtovę, kokios joks velnių medžiotojas paryčiais nepaims.
Velnias viduje buvo saugus ir laimingas, raišiodamas savo aukas. O gal jau ruošėsi burtažodį bambėti, kad iškeliautų.
– Ei! – riktelėjau drimbai prie vartų, kuris niekaip nesureagavo į pokštelėjimą ir toliau miegojo, – ei, sargybini! Man reikia trobos rakto!
Jis budo labai nenoriai, lyg pripratęs, kad jį kiekvieną rytą kas nors pričiumpa miegantį.
– Kas tu toks? – nusižiovavo beveik abejingai, – ir ką darai Labruso kieme, žmogau? Bene nori su mano kuoka susidraugaut?
– Name velnias, – parodžiau nykščiu sau už nugaros, – didelis, su ragais ir su uodega. Bando nusitempti tavo Labrusą į pragarą. Gal turi raktą?
– Kas?.. – jis pašoko ir bukai žiūrėjo į saugomą namą, bandydamas kuoka pasikasyti šoną, – koks velnias?..
– Pasakysiu tau rūšį, kai įleisi į vidų. Juk raktą turi?
– Labrusas man neduoda raktų. Šykštus senis, liepia budėti tamsoje prie vartų. Net žibinto neduoda. Velnias viduje, sakai?...
Jis dar buvo neatsibudęs ir aš prikandau lūpą, nenorėdamas pradėti keiktis.
– Ačiū Oberhaidui, gal pagaliau pasiims tą Labrusą kur jam ir vieta! – staiga sugalvojo sargybinis, – jis man jau visą mėnesį nesumoka už darbą. Man pats metas ieškoti kito, kuriam reikia sargybinio.
– Laužk su savo kuoka duris, – staiga sugalvojau, – nagi, greičiau!
– O kam man kuoką gadinti? – nustebo jis.
– Atiduosiu velnio ragus, jeigu išlauši, – suurzgiau, – labai vertingi, satanistai dešimt auksinių už kiekvieną duoda. Na, kaip?
– Sąžininga, – linktelėjo drimba, – galiu pabandyti. Bet nepažadu – Labrusas duris geras įsidėjęs, negailėjo...
– Ir tu negailėk, – įspraudžiau jam į leteną aukso monetą, – paskubėkim, nes jeigu velnias paspruks, nebus nei ragų, nei uodegos. O ir tavo Labruso neliks su visom skolom...
Pribėgęs prie durų staiga supratau, kad nieko iš to neišeis – velnio aura veikė gerokai per toli. Sargybinis sustingo ant tako, išvertęs akis, o iki durų buvo likę geri šeši ar septyni žingsniai. Susikeikęs ištraukiau iš jo rankų kuoką ir vos neišmečiau – ši iš tiesų svėrė bedieviškai daug.
Tvirtos durys? Labrusas pinigų negailėjo? O kaipgi tos langinės, užramstytos iš vidaus?..

Langinės sudejavo po pirmo dunkstelėjimo, lentoje išsyk atsirado dailus įplyšimas. Grieždamas dantimis atsitraukiau ir vėl taranavau jas, taikydamas į patį vidurį.
Triokšt!
Jeigu name dar buvo miegančių, tai dabar turėjo pabusti visi iki vieno.
Koja išdaužiau likusius pagalius ir įlindau į tamsią virtuvę. Aprūkę puodai ir prisvilusios vakarykštės mėsos tvaikas. Kampe, virš atsainiai supiltų kaulų krūvos, patamsyje zyzė musės. Deja, jos man negalėjo parodyti, kur čia kopėčios į antrą aukštą.
O velnio kanopų kaukšėjimą aiškiai girdėjau. Įsibrovėlis taip pat girdėjo triukšmą, kurį sukėliau ir dabar jam buvo neramu.
Pasukau ant delno raudonašmenį peilį. Jis krūptelėjo ir sustingo, rodydamas į krosnį. Vakarinė namo dalis, šaunu...
Iš virtuvės vedė trejos durys. Vienos buvo laukujos, užremtos įspūdingo storumo pusrąsčiu. Antrąsias aš kaip tik pravėriau, ieškodamas kopėčių arba laiptų. Už jų buvo velniškai tamsu. Tik kažkur labai toli švytėjo tarpeliai tarp durų. Vadinasi, ilgas koridorius.
Grįžau atgal ir atvėriau trečias duris. Vėlgi – dar tirštesnė tamsa, tačiau palei grindis nenoriai švytėjo pirmos dvi laiptų pakopos. Ir jos nemaloniai girgždėjo, pranešdamos velniui, kad artinasi svečiai. Jeigu padaras nekvailas, jis jau žino, kas toks lipa laiptais.

Pravėręs duris atsargiai pažvelgiu vidun.
Senyvas vyras ir moteris jau išvilkti iš lovos, surišti iš kažkokios pragaro žolės nuvyta šiurkščia virve, o šėtono nematyti. Bet jis neabejotinai čia, nes aura šildo mano kaulelius kaip reikiant. Bene pasislėpė?..
Jeigu ir taip, tuomet jis nedidelis, nes vietos pasislėpti čia ne itin daug.
Pasuku ant delno raudonašmenį durklą ir jis vėl atkakliai parodo į vakarinę pastato dalį. Toje pusėje durys, dabar jau atlapotos iki galo, o kambarėlyje ant grindų guli pusnuogė mergina, surišta ne menkiau už Labrusą su žmona. Jos kambarėlis nedidelis, priverstas mergaitiškų žaisliukų, kur tiesiog ne vieta mirtiniems ginklams. Ką ten man Reiganas minėjo? Ieškoti raudono paukščio?
Atidžiai nužvelgiu Labruso miegamąjį, tačiau velnias atkakliai tebesislepia, net neketindamas sukrebždėti. Man nieko nelieka, kaip traukti į merginos kambarį ieškoti paukščio. Tačiau iš karto suprantu vieną nedidelę problemą – mergina greičiausiai nelabai mėgsta tvarkyti daiktus. Visi jos žaislai, drabužiai, visokie veidrodėliai, šukos ir pudros čia išmėtyti be jokios regimos tvarkos. Atrasti čia raudoną paukštį galima taip pat, kaip ir mėlyną kupranugarį.
– Ei, – kilsteliu nuo ją grindų ir pasistengiu žiūrėti į akis, nes jos vienintelės dar gali šiek tiek krutėti, – tavo kambaryje yra raudonas paukštis. Toks žaislas. Gal prisimeni, kur jis yra? Gali parodyti akimis?
Nieko gero. Ji pastėrusi žiūri į mane, tarsi visai negirdėtų. Mergina ne itin graži, galbūt todėl, kad susivėlusi po mieguistos naktelės ir dar nesuspėjusi pasipudruoti po velnio pasirodymo. Žinoma, o kas suspėtų?..
– Raudonas paukštis, – kartoju jai kantriai, – tai labai galingas talismanas. Parodyk man jį ir aš padarysiu taip, kad vėl galėsi judėti. Pažvelk į tą pusę, kur jis yra.
Ji tankiai sumirkčioja, lyg tik dabar supratusi. Bando užversti akis į viršų ir aš žvilgteliu ten pat.
Medinis paukštis supasi pakabintas ant sijos. Visos jo dalys, sujungtos trapiais šapeliais, regis, neišlaikys nė vieno smūgio į velnio makaulę. Jis galbūt kadaise ir buvo raudonas, tačiau dabar dažai kai kur išblukę, gal net susigėrę į medį ir virtę visomis kitomis spalvomis. Nežinia, į kokią to paukščio ateitį pažvelgė Reiganas, sugebėjęs pavadinti jį raudonu.
– Šaunuolė, – sumurmu, guldydamas merginą ant grindų. Tik dabar atkreipiu dėmesį, kad virš sijų nėra jokių vientisų lubų, tik pavienės lentos, virš kurių matosi stogą dengiantys audeklai. Išsitraukęs lelijos kalaviją pasilipu ant lovos ir atsargiai nupjaunu paukštį laikančią virvę.
Jau žinau, kur slepiasi velnias.

Grįžau į Labruso miegamąjį, kuriame vis dar buvo tylu, tarsi visi tebemiegotų. Atsargiai padėjau trapų daiktą ant grindų, nes greičiausiai jis bus naudingas tik vieną kartą. Pro langą tingiai suspindo siauras saulės spindulys, ryškiau nušvietęs patalpą. Velnias tebesėdėjo ant sijų, tylus ir kantrus, vis dar tikėdamasis sulaukti mano pasitraukimo. Ten, virš retai suklotų lentų, vyravo visiška tamsa. Virš šio kambario ištempti stogo audeklai buvo tankūs ir mano priešininkas galėjo ten tiesiog stengtis neužleisti pozicijų. O ir kam jam veltis į kovą?..

Staiga nudiegus dešiniam pečiui, pasisukau į tą pusę, spėdamas kaire ranka nutverti už vingrios velnio uodegos, kuria šis kirto lyg kokiu kardu. Suriaumojęs trūktelėjau iš visų jėgų ir velnias bliaudamas pakibo ant sijos, įsikibęs jos abejomis rankomis.
– Tu, išpera!..
– Alūūūū–ūūū... – riaumojo savo ruožtu nykštukinis velnias, stengdamasis sugrįžti į saugią vietą.
Užsimojęs suvariau kalaviją jam į užpakalį, cypimas virto pragarišku bliovimu. Neištraukdamas ginklo trūktelėjau uodegą dar stipriau ir jis paleido siją. Krioktelėjęs tėškėsi grindis ir tuoj pat ėmė taip blaškytis, kad visos pernykštės dulkės parūko iš tarpų tarp lentų.
Raukydamasis iš skausmo peršokau padarą ir sugriebiau žaislą, kuris vos nesuiro mano rankoje, keliamas nuo grindų. Užsimojęs tespėjau pastebėti paklaikusias šėtono akis, švytinčias gelsva šviesa. Jis prieš mirtį pabandė pasižiūrėti į savo budelį ir jo „kirvį“. Uodega raizgėsi tuzinu įmantriausių kilpų, bet tuoj ji suglebo ir abejingai šleptelėjo ant grindų. Velnias trūktelėjo paskutinį kartą ir padvėsė.
Raudonas paukštis subyrėjo į druzgus, atlikęs savo darbą.

Mano nugara buvo šlapia nuo kraujo, tekančio iš kirstinės žaizdos. Skubiai ištraukiau iš tirpstančio velnio kalaviją ir nurėžiau juo ragus. Pirmame aukšte subildėjo skubūs žingsniai, sujudėjo ir Labrusas, stengdamasis išsilaisvinti iš virvių. Neprisiartinau prie jo, kad padėčiau. Pagalbininkų name ir taip buvo.
Išėjęs į kiemą sutikau vartų sargybinį, kuris sėdėjo atsirėmęs į medį ir drebėjo, negalėdamas atsigauti po patirto siaubo. Nors pagalbininkas jis buvo nekoks, atidaviau jam velnio ragus ir patraukiau į rūmus ieškoti Sememos, kuri turėjo palengvinti mano kančias.


–––


Toje rūmų dalyje, kur gyveno karališkieji asmenys, koridoriais vaikščioti buvo nepalyginamai maloniau. Čia buvo minkštų kilimų, gerai išdirbtų kailių, o sienas puošė tamsoki paveikslai. Be to, aliejinės lempos čia niekada neužgesdavo ir kvepėdavo įvairiais maloniais kvapais.
Šalia mano menės iškabinti fakelai dažniausiai dvokdavo derva. Dar dažniau jie visai neliepsnodavo, o savo menę surasdavau tik todėl, kad mintinai žinojau, kiek žingsnių reikia nueiti ten ir ten.

Liceros menių duris saugojo du gvardiečiai, linksmai plepantys apie šį bei tą ir taip stumiantys ankstyvo rytmečio laiką. Vienas iš jų mane pastebėjo, bet pernelyg nekreipė dėmesio, kol neatsidūriau tarp judviejų, bandydamas atverti duris.
– Ė! – susigriebė abu už ginklų, – atgal! Tu ne karališkas asmuo!
– Aš didenybės mokytojas. Malonu susipažinti, – burbtelėjau.
– Ar ne per anksti mokslams? – vis tiek pastojo kelią gvardietis, glostydamas kardo rankeną.
– Mano nuomone, jau gerokai per vėlu. Traukis, kary, antraip kitą kartą atsinešiu Remajos raštą, kuriame juodu ant balto bus parašytas leidimas žadinti Licerą kada panorėjus ir vadinti ją kaip panorėjus.
– Remaja? – abu gvardiečiai susižvalgė, – Abeli, man atrodo, čia tas tipas, apie kurį mums kalbėjo susirinkimo metu. Tu velnių medžiotojas?
– Nn... taip, – sugriežiau dantimis, – velnių...
– Bet... princesė vis dar miega, – abejojo gvardietis, – gal jums vertėtų ateiti vėliau?
– Jeigu ji nemiegotų, manęs iš viso čia nebūtų, – paglosčiau aprištą petį, – įleiskit, vyrai. Žinote, labai norisi į nuogą karališką mergą paspoksoti. Juokauju. Turiu pažadinti savo mokinę, nes turgus jau prasidėjo, o jai pats metas pasilakstyti po miestą.
Jiedu spoksojo išvertę akis, pasibaisėję mano žodžiais. O man pernelyg maudė petį, kad būčiau mandagus. Gvardietis žengė į šoną ir aš įsmukau vidun, kur prabangos būsimai velnių medžiotojai buvo pernelyg daug. Aukso siūlų audeklai dengė visas sienas, grindys išklotos minkščiausiais egzotiškų gyvūnų kailiais, o jau baldų įmantrumas – apakti galima besistengiant visus raižinių viražus sužiūrėti.
Minkštieji kailiai pakankamai nuslopino mano žingsnius, todėl galėjau apsidairyti nekliudomas. Peržvelgiau jos garderobą, nuo kurio lūžo tuzinas spintų, pasigrožėjau juvelyrinių rapyrų kolekcija ir netgi nusikabinau vieną, kad maloniau būtų vaikštinėjant akis ganyti.
Šmaukščiodamas orą plonais ašmenimis stebėjausi, kad Licera visiškai nereaguoja į tokį pavojingą garsą. Ji miegojo milžiniškoje lovoje, pastatytoje didžiulės menės gale, aptrauktoje šilko užuolaidomis, priverstoje pūkinių patalų ir pagalvėlių. Kai aš, triukšmaudamas jos rapyra, sukau ratus aplink jos guolį, nė blakstiena nemirktelėjo, kad sureaguotų ir pažadintų šeimininkę. Apgailėtina.
Jos miegamajame taip pat buvo didelis stalas, prie kurio didenybė greičiausiai pusryčiaudavo. Dabar ant jo buvo likusi vieniša vaza su sausainiais ir vaisiais. Netrukus pasklido dar vienas garsas – tai velnių medžiotojas įnirtingai graužė sausainį.
Greičiausiai Licerai pasitaikė nerami naktelė, nes jos patalai buvo suvelti, viena koja kyšojo užmesta ant išmėtytų pagalvių, o paakiai šiek tiek pamėlę. Atitraukiau šilkines užuolaidas, kiek pastovėjau kojūgalyje, mąsliai kramtydamas sausainio likučius, tada pasisukau ir kulnu dunkstelėjau į medinius lovos raižinius.
– Kelkis!
Ji krūptelėjo, lyg būtų įvykę kažkas neįtikėtino. Tačiau vis dar neatsimerkė. Pakėliau artimiausią pagalvėlę ir sviedžiau ją į merginą.
– Ei, mokine! – riktelėjau griežčiau, – aš jau visą pusvalandį vaikštau čia su tavo pačios rapyra, o tai panašu į lengvą mirtį lovoje. Nebent tu galvoji kitaip. Tokiu atveju pabusk, o išmintingoji, ir apgink savo tiesą...
– Kas per... – Licera išplėtė akis, bandydama atsisėsti, tačiau netrukus visiškai pabudo ir prisidengė patalais savo grožybes, – ką čia darai?! Tu... tu...
– Beveik septinta valanda ryto. Pažvelk į smėlio laikrodį, – parodžiau į mechanizmą, kol kas nė neketinantį pajudėti, – aš jau suspėjau velnią nugalabyti ir tavo miegamąjį apžiūrėti. Manau, nuo šiol tau reikės atsibusti gerokai anksčiau, nes brolis Almerikas rytines prakeiktuves pradeda vos tik saulei patekėjus. Iki tol jis galėtų...
– Neįtikėtina! – tūžo Licera, – ar aš jau nebegaliu pamiegoti, kiek tinkama?
– Miegas priklauso princesėms. Velnių medžiotojos darbuojasi nuo ankstyvo ryto. Turiu tau gerą naujieną – prieš patraukdama pas brolį Almeriką, turėsi nueiti į turgų nusipirkti ginklą. Ir jis bus daug geresnis, nei šitas, – parodžiau rapyrą. – Aš netgi suradau pirklį, kuris prekiauja velnių medžiotojų ginklais. Žinoma, tie ginklai neparduodami bet kam, todėl tau prireiks slaptažodžio.
Licera žiūrėjo į mane prisimerkusi, lyg neketindama patikėti mano pasaka.
– Kodėl tave sargyba įleido?
– Matyt, aš labai žavus. Nesigilinkime į smulkmenas, gerai? Tu jau žinai savo užduotį, žinai, kiek turi miegoti. O dabar, kol tu atsikelsi ir apsirengsi, aš papasakosiu apie pirklį, kurį tau reikės surasti...
– Išprotėjai? – suniurzgė Licera, – aš miegu nuoga!
– Aš irgi, nes čia, Alibahe, dievaži, karšta. Tik negalvok, kad savo sulysusiu kūnu ką nors nustebinsi, – bekalbėdamas aš atsinešiau kėdę ir įsitaisiau prieš jos lovą, – turgus prasideda anksti, tu greičiausiai nustebtum. Pirkliai miega stebėtinai trumpai, nes aukso godulys paguldo juos į loveles beveik prieš vidurnaktį, o pažadina dar saulei nepatekėjus. Jei manai, kad ryte nebūna pirkėjų, tuomet labai klysti. Jų visada yra, tačiau ankstyvas rytas turi vieną privalumą – tau nereikės skverbtis per minią alkūnėmis ir saugoti savo piniginę. Vagys tokiu ankstyvu rytmečiu paprastai darbuojasi kitur. Į turgų jie grįžta, kai minia sutirštėja.
Licera apstulbusi ir pasipiktinusi spoksojo į mane, lyg negalėdama patikėti savo ausimis, tada pasislinko į lovos kraštą ir trūktelėjo šilkinę virvę.
Kažkur toli suskambėjo varpeliai.
– Ginklų turgus yra netoli Reigano namelio, – atsidusau, – ten yra visokiausių daikčiukų, kurie tau greičiausiai labai patiks, bet nepatarčiau jų pirkti. Viename aikštės kampe surasi pirklį iš Severijos. Jis ten sėdi vienas, be apsaugos, ne taip, kaip kiti. Turi prisikrovęs tiek ginklų, kad užtektų nedidelei kuopai apginkluoti...

Durys prasivėrė, kilimuose sušnarėjo skubūs žingsniai. Viena, dvi, keturios tarnaitės pasirodė, pasirengusios padėti savo poniai. Viena nešė vandenį, kita nuėjo paimti šukų bei kitokių rytinių smulkmenų. Trečioji atnešė pusryčius ir nustebusi sustojo, išvydusi mane sėdintį. Ketvirtąją aš pažinau – tai buvo Greidė, bėgusi su Licera iš plėšikų daubos.
– Šiandien princesė Licera labai pikta, – pasakiau tarnaitėms, – tu, kur su šukomis – išeik. Kitos dvi galite ją nuprausti ir aprengti.
Atsistojau ir paėmiau iš žiūrinčios į mane merginos padėklą su maistu.
– Bijau, kad didenybė persivalgė, todėl šitą paimsiu aš. Tu irgi laisva. Ačiū.
– Jums irgi teks išeiti, – išgirdau Greidės balsą ir atsisukau į ją, – jos didenybė neapsirengusi.
– Žinau, – kilstelėjau dangtelį nuo indo ir užuodžiau nuostabų kvapą, – būsiu prie stalo, o jūs sukitės kaip išmanote. Man reikia dar kai ką jai pasakyti, prieš pabėgant.
– Ar aš dabar turėsiu tave kęsti savo menėse kiekvieną rytą? – paklausė princesė piktu balsu.
– Severijos pirklys, – neatsakiau į jos klausimą, – savo krautuvėlėje turi vieną vienintelį ypatingą ginklą, kurio tau iš tiesų ir reikia. Priėjusi prie pirklio, prašyk ginklo su lelija. Pasiimk keturiasdešimt guartų, kuriuos atiduosi už jį. Jokių dvejonių, net jeigu pasirodys per sunkus.
– Koks tai ginklas? – princesė pradingo už užuolaidos, išgirdau vandens teškenimą.
– Tegu tai lieka nedidelė staigmena tau. Jokių blogų dalykų, tikrai. Antros apgailėtinos dvikovos nereikia, nes velnias šįryt suakėjo man nugarą.
– Tu neatsakei į mano klausimą, – pasakė Licera, – man tavo toks apsilankymas nėra labai malonus.
– O aš maniau, buvo linksma...
– Tai dabar turėsiu kentėti kiekvieną rytą, Edvardai? – paklausė ji, tyčia aiškiai ištardama mano vardą, lyg motina kreiptųsi į vaiką.
– Ne, – sumelavau.

–––

Įsitikinęs, kad Licera tikrai nueis ten, kur liepiau, sugrįžau į savo menes, ketindamas persirengti ir paprašyti kokios nors sukalbamesnės tarnaitės susiūti marškinius, prabadytus velnio uodegos. Suvalgęs Liceros pusryčius jaučiausi šiek tiek aptingęs, galvon lindo nežymi mintis atsigulti ir kiek pasnausti. Juolab kad šiandien daugiau velnių neturėjo būti.
Tik atsisėdęs ant lovos pajutau, kad mano menėse kažkas ne taip.
Ore tvyrojo švelnus, vos juntamas kvepalų aromatas, tarsi prisikvėpinusi tarnaitė būtų kažko atėjusi padaryti. Tačiau tarnaitėms buvo per anksti, nes aš joms varpeliais niekada neskambindavau. Jeigu kuri ir pasirodydavo, tai gerokai vėliau, po pusryčių.
Tyliai girgžtelėjo smėlio laikrodis, apsiversdamas ir vėl pradėdamas berti smiltis. Tada išgirdau lengvus žingsnius. Suspėjau tik sugriebti peilio rankeną, kai žmogysta žengė į menės vidurį iš savo slaptavietės. Niekur neskubėdama Binera atmetė gobtuvą ir ramiai žiūrėjo į mane, lėtai nusimesdama apsiaustą ir traukdama iš siuvinėtų makštų ilgą durklą. Jos rami povyza tiesiog hipnotizavo, veide neišvydau jokios pranašumo išraiškos. Abejingas šaltumas. Gal netgi truputis paniekos. Kaip ji surado mane čia, paties valdovo rūmuose? Kaip praslinko pro daugybę sargybinių?..
– Tu manęs antrą kartą neišgąsdinsi, – pasakiau jai, įveikęs savo nuostabą ir sutrikimą.
– Aš ne to atėjau, – sumurmėjo Binera kimiu balsu, – man tereikia tavo galvos, medžiotojau. Vienaip ar kitaip – ji bus mano.
Jos balse nebuvo vietos abejonėms. „Ji nesveika“ – prisiminiau Čiūrą sakant ir dabar išties buvo panašu į tai. Joks sveiko proto žudikas nesibrautų į tvirtovę tam, kad atvirai mestų kam nors iššūkį. Ne taip tokie darbai daromi.
– Kodėl manai, kad pavyks sėkmingai užpulti mane antrą kartą? – paklausiau.
Bet mergina nieko neatsakė, net nemirktelėjo, lyg jai neberūpėtų kalbos. Ilgasis jos durklas pakilo į orą, aš ištraukiau peilį ir ji šastelėjo artyn lyg katė, pasiruošusi pasiekti tikslą.
Du skambūs smūgiai, ji apsisuko vijurku, vos nesuvarydama savo ginklo man į akį. Šventas Oberhaido jauti, štai čia meistriškumas! Jeigu tik Binera nebijotų velnių, turėčiau rimtą konkurentę.
Tačiau net ir su tokiais trūkumai ji buvo mirtina priešininkė.
Atšokusi ji abejingai išsisuko mano sviesto pagalvio, kuriuo ketinau nukreipti dėmesį. Jokių nereikalingų judesių – prieš mane stovėjo patyręs karys, kuris nemėgsta žūti mūšio lauke. Šyptelėjau jai.
Nė vienas jos veido raumuo netrūktelėjo atsakydamas. Tačiau kūnas įsitempė, vėl pajudėdamas į priekį. Mūsų ginklai susitiko – ji dūrė, aš atrėmiau smūgį, blokšdamas jos ranką plačiai į šalį. Grįžtamuoju judesiu brūkštelėjau per kitos rankos riešą, perpjaudamas drabužius. Binera kimiai suurzgė, atšokdama atgal, bet žaizda jos ryžto neužgesino. Ji puolė nedelsdama, neketindama man leisti pasidžiaugti menkomis pergalėmis. Dūris į krūtinę – šį aš atrėmiau, tačiau tada ji vikriai persuko durklą ir kitu žaibišku judesiu bakstelėjo į petį – tą patį, kurį šįryt paakėjo velnias. Tik truputį aukščiau.
Sušnypštęs sugniaužiau peilio rankeną ir kumščiu smogiau jai į kaktą. Binera loštelėjo atgal ir vos neišsitiesė ant grindų. Jos kaktoje liko negilus rėžis.
Kai ji pašoko, varstydama mane žibančiomis akimis, į duris staiga kažkas pabeldė. Binera sustingo ir metė neapykantos kupiną žvilgsnį į tą pusę.
– Kas?! – riktelėjau.
– Nesvarbu, kas. Parvelis kviečia pietų. Jis ir Reiganas turi tau naujienų, – atsiliepė abejingas balsas, greičiausiai vieno iš Parvelio agentų.
– Gerai, tuoj nueisiu!
Pašnekovas nutolo, Binera ir aš kurį laiką klausėmės jo žingsnių. Įdomu, ar jis girdėjo viduje vykstančias kautynes?..
– Kodėl nepasikvietei jo į pagalbą? – paklausė mergina.
– Kodėl nenudūrei manęs gatvėje? – atsikirtau.
Ji neatsakė ir nebandė pakartoti savojo klausimo, tik įdėmiai stebėjo mane. Tada priklaupė, kad galėtų pakelti savo apsiaustą.
– Susitiksime kitą kartą, – pažadėjo, – vietoje, kur mums niekas nesutrukdys.
– Aš galiu papasakoti apie tave Parveliui, – ryžausi paslėpti savo peilį, rizikuodamas likti beginklis. Tačiau kažkas Bineros povyzoje aiškiai bylojo, jog ji nebesikaus, – ar ilgai sugebėtum slapstytis mieste nuo jo agentų?
– Aš galiu tave nušauti iš lanko, – atkirto ji, – kai tik sužinosiu, kad mane seka Parvelio agentai. Iki kito susitikimo, medžiotojau.
Maniau, kad ji pasuks prie lango, kur greičiausiai kybojo kokia nors virvė, tačiau mergina apsigobė savo apsiaustu ir išėjo pro duris.
Regis, ji gyveno pasaulyje, kuriame nebuvo vietos sargybiniams.