Mėtų arbata

Pylė smarkus lietus. Dar prieš pusvalandį šilumą spinduliavusią saulę paslėpė juodas grėsmingas debesis, kuris neišlaikęs milžiniško spaudimo kątik prakiuro. Ne pamažu įsibėgėjant, kai ant grindinio nukritę pirmieji lašai palieka mažas tamsesnes dėmeles, o vienu staigiu pliūpsniu, nedidelėje senamiesčio gatvelėje sukėlusiu šiokį tokį sujudimą. Paprastai joje būdavo gana ramu, retai tepravažiuodavo automobiliai, todėl žmonės įprato vaikščioti ne siauručiu šaligatviu, kuris buvo nelygus ir duobėtas, o šalia jo. Pasitaikydavo įvairaus plauko praeivių. Dienomis dažniausiai tylūs pavieniai asmenys, o naktimis – triukšmingi įkaušusio jaunimo būreliai. O didesnis šurmulys šiuo paros metu buvo pakankamai retas reiškinys. Jį sukėlė lietaus banga, netikėtai užklupusi žmones, kurie akivazdžiai nustebę tokiu likimo pokštu bandė slėptis prie plikų sienų ar bėgti tolyn tarsi galėtų aplenkti stichiją. Pasitaikė ir tokių, kurie suskubo išsiskleisti atsargai pasiimtą skėtį.
    Visa tai stebėjo rudaplaukė mergina, sėdinti ant palangės, antrame nutriušusio namo aukšte. Tai buvo jos mėgstamas užsiėmimas nuobodžiomis popietėmis, po sunkios dienos mokykloje, be to puikus atsipalaidavimo būdas nukreipus žvilgsnį į praeivius ir su karštos arbatos puodeliu rankose. Šį kartą jos akys užkliuvo  už jauno vyro, įnirtingai klebinančio visų pasitaikiusių durų rankenas. Jis turbūt tikėjosi rasti sausesnę vietelę ir taip išgelbėti savo rūbus. Merginai šyptelėjo sau džiaugdamasi, kad ne ji dabar mirksta lietuve, bet tuo pačiu jau buvo truputį gaila to žmogaus, susigūžusio nuo šalto rudeninio vėjo, po mažyčiu saldainių parduotuvėlės stogeliu. „Gal reikėtų jį pakviesti vidun? Dar peršals, o aš juk vistiek nieko neveikiu. “ sverstė ji ir pravėrusi langą šūktelėjo:
-  Ei! Galite nevargti, jau po šešių. Visos padruotuvės seniai uždarytos.
    Vyras apsidairė aplink ir nepamatęs to kam skirti šie žodžiai, pakėlė akis aukštyn.
- Atsiprašau? Man sakai? – nustebęs paklausė.
- Taip jums. Regis lietus užklupo netikėtai. – atsakė šypteldama. – Kur nors skubate?
- Gera tau kalbėti, kai šilta, įžūli mergiote! – pyktelėjęs rėžė. Negana to, kad užklupo liūtis, yra peršlapęs iki siūlo galo, tai dar kažkokia mergiščia kabinėjasi – griežė dantimis vyras.
- Aš tik norėjau pakviesti pasišildyti. – šiek tiek nusivylusiu balsu atsakė.
- Nejaugi? – suglumęs, bet tebepykstantis paklausė.
- Tai žinoma. Luktelkit minutėlę.
      Vyras visai pasimetė gavęs tokį fraugišką pasiūlymą vietoj riebaus atkirčio, kaip yra įprasta paaugliams, už jų asmenybės įžeidimą, todėl tą minutėlę, kol mergina leidosi laiptais žemys ir atidarė duris, galvojo kaip atsiprašyti ir ar iš viso to reikia.
- Nagi, pasiskubinkite, kol visai nesušalote. Antrą kartą nesiūlysiu. – paragino stovėdama anoje pusėje slenksčio, ne vien dėl permirkusio nepažįstamojo, bet ir dėl savęs, nes vilkėjo plona palaidinuke ir nutrintais suplėšytais dzinsais, o vėjas kiaurai košė.
- Aš tikrai apgailestauju, - tarė pribėgęs, - kad pavadinau jus įžūlia. Buvau pasipiktinęs staiga subjurusiu oru ir visa kita...
- Atsiprašymas priimtas, – patvirtino ji žavia šypsena. – Laiptais į viršų.
      Nenorėdamas pasirodyti nemandagus, nors ir taip jau buvo pakankamai sugadinęs savo įvaizdį, praleido merginą pirma savęs ir nusekė įkandin įvijais laiptais.
- Prašau užeiti. Jauskitės kaip namie, – tarė nueidama koridoriumi. – Ir nusiaukite batus! – dar tarstelėjo dingdama už durų.
- Tai, žinoma, Nusiauti batus. Negi eisiu per švarų kilimą. – murmėjo sau po nosimi, rišdamas raišelius. – Ir išvis, ką aš čia veikiu?
    Mergina grįžo su rankšluosčiu ir juodos spalvos storu vilnoniu megztiniu.
- Imkite. Jūs visas permirkęs. – ištiesė daiktus jam.
- Ačiū, nereikia. Viskas gerai, – bandė atsikalbinėti.
- Tikrai? Nežinojau, kad jums patinka šlapi drabužiai ir varvantys plaukai.
- Tiesą sakant – nelabai, – atsakė ir paėmė rankšluostį.
- Ateikit į virtuvę. Man neatrodo, kad lietus greit liausis, – pakvietė ji žengdama tiesiai prie viryklės ir kaisdama ryškiai geltoną arbatinį. Svečias, šluostydamasis veidą ir plaukus, nedrąsiai sustojo kambario viduryje. Prie lango stovėjo nedidelis raudonai dažytas stalelis ir dvi tokios pat spalvos  kėdės su lininėmis pagalvėlėmis, tarsi kviečiančiomis prisėsti, o plati palangė buvo nukrauta įvariausių prieskoninių augalų. - Švarką ir batus padžiaukite ant radiatoriaus. – pridūrė imdama iš lentynos puodelius.
    Padaręs kaip liepiamas vyras tyrė aplinką ir paslapčionis stebėjo šeimininkę. Jam buvo keistas toks svetingumas. Ne kiekvienas pasiūlo paprastam praeiviui užeiti į jo namus pasišildyti, išsidžiovinti drabužius, skolina savo rūbus, rankšluostį...
- Ar mėgstate mėtų arbatą? – staiga paklausė mergina, vis dar  nusisukusi.
- Šiaip dažniausiai geriu kavą, bet šįkart padarysiu išimtį. – atsakė šypteldamas.
- Ji viena mano mėgstamiausių, išskyrus tik šalavijų, bet jie vazonėlyje neauga. Jūs dar neatsisėdote? Matyt, būsiu pamiršusi pasiūlyti. Galite nesivaržyti. Pažvelkite pro langą, vis dar smarkiai lyja. – mostelėjo ranka lauko pusėn, o tada į krūmelius augančius dailiame lovelyje. - Čia paprastoji mėta, čia pipirmėtė, o čia... neprisimenu. Kurią rinksitės?
- Net nežinau. Pabandysiu šitos. – ir ištiesęs ranką nusiskymė kelis lapelius paprastosios mėtos.
- O aš įsimesiu tos, kurios pavadinimo nepamenu. - ir užpylusi lapelius karštu vandeniu taip pat atsisėdo.
- Skaniai kvepia. – tarė svečias godžiai uostydamas gaivų aromatą sklindantį iš garuojančio puodelio.
- Taip. Jums tikrai patiks. – patvirtino ir šmaikščiu balsu pridūrė. -  Esu tuo beveik įsitikinusi.
- Gali būti, bet pirmiausia paprašysiu kreiptis į mane „tu“. Aš – Darius. – prisitatė vyras.
- Eleonora, bet šiaip mane vadina Nora.
- Malonu susipažinti.
- Ir man.
    Abu nuoširdžiai nusišypsojo ir pokalbis, gurkšnojant mėtų arbatą, bei vis dar smarkiai lyjant, prasidėjo. Mergina jam papasakojo apie save. Apie varginančias dienas mokykloje, nors mokslai jai puikiai sekėsi ir apie nuobodžias popietes namuose, nes čia ji buvo viena, tikrąja to žodžio prasme. Šis butas priklausė jos tetai, kuri dabar buvo išvažiavusi ir patikėjusi jį Noros priežiūrai. Dar ėjo tik antra savaitė, kai mergina čia tvarkėsi savarankiškai. Tėvai, gyvenantys kitame miesto gale, perdaug nesikišo, nes toks jau buvo susitarimas, kad Nora tvarkysis pati ir taip įrodys esanti pakankamai savarankiška.
    Darius stengėsi nuslėpti šypseną. Jam tai atrodė kiek kitaip: mergaitė įsigeidė pailsėti nuo nesibaigiančių moralų ir paūšti su gera kompanija laisvama plote. Įšsipildžiusi paauglių svajonė... Deja merginos rimta išraiška netvirtino jo hipotezės, todėl vyras savo svarstymus nuvijo šalin.
- O ką tu veiki gyvenime? – pasidomėjo mergina, pajutusi, kad per daug įsijautė.
- Dirbu. – atsakė vienu žodžiu.
- O ką? – pabandė išpešti daugiau. Kodėl visi vyrai taip nenoriai kalba apie save? 
- Universitete vedu marketingo paskaitas. Taip sakant dėstytojauju. Tačiau nemanau, kad ilgai ten ištversiu. Per mažai moka, kad galėčiau normaliai gyventi.
- Turi šeimą? – staiga paklausė Nora ir pradėjo vos vos rausti.
- Neturiu. – nusišypsojo žiūrėdamas jai tiesiai į akis ir taip priversdamas ją dar labiau nurausti. – o ka?
- Nieko. Aš tik tarp kitko paklausiau, - atsakė nudelbusi akis į tuščią puodelį.
- O tu turi širdies draugą? – Darius nusprendė švelniai atkeršyti.
- Neturiu, bet man ir be jo labai gerai.
- Na jau, netikiu.
- Aš rimtai. Daug mažiau problemų ir galvos skausmo.
- Nesutinku. Jei jau taip blogai - tai žmonių rasė jau turėtų būti išnykusi, nes nė viena moteris nesutiktų turėti jokių reikalų su vyrais. Kiekvienam aišku, vyrai ir moterys iš skirtingų planetų, tačiau jie vienaip ar kitaip yra susiję, toks jau gamtos dėsnis. Taigi nenusišnekėk, kad tau labai gerai vienai, nes tai netiesa.
    Po tokio Dariaus monologo Nora šiek tiek sutriko. Mąstė ar reikia bandyti kaip nors atsikirsti ar geriau sutikti su jo nuomone. Šiaip ar taip tyla tik įrodys jos nesubrendimą.
- Na gal ir nesijaučiu laiminga būdama, taip sakant, vieniša, tačiau kažin ar skrajočiau ant sparnų turėdama vaikiną. Iš pradžių gal ir taip, nes, kaip žinia, susižavėjimas padaro savo, o kas vėliau, kai pažinosim vienas kitą ne tik iš gerosios bet ir iš blogosios pusės? Juk visi nesutarimai ir visos kančios nuo to ir prasideda.
- Pala pala, juk galima puikiai apsieiti ir be įsipareigojimų ar ne? – pasišaipė jis iš rimtos merginos nuomonės.
- Čia jau kita tema, be to man nepriimtina. – atrėžė ir sukryžiavo ant krūtinės rankas, tarsi ruoštųsi rimtai gynybai.
- Geraj supratau. – tarė lošteldamas. – bet gal yra kokia nors priežastis, kodėl tu nekenti vyrų giminės?
- Aš nesakiau, kad nekenčiu vyrų. Paprasčiausia kai nėra to vienintelio ir nepakartojamo, tai patogiau galvoti apie vienatvę pozityviai, nei dėl jos sielvartauti arba, dar blogiau, pulti bet kokiam pasitaikiusiam į glėbį. – sukaupusi visą savo drasą išrėžė ji tiesą, nes manė, kad Darius ims gardžiai juoktis.
    Nora iš tikrųjų niekada nebuvo turėjusi vaikino ir dėl to nesidžiaugė. Tikėjo, kad ateis diena, kai viskas pasikeis, juk ji dar labai jauna, todėl nėra tikslo pergyventi. Ji išvis nesuprato, kodėl pokalbis pakrypo šia linkme ir kodėl ji kalba apie tai su visiškai nepažįstamu žmogumi.
- Tai pripažįsti, kad aš buvau teisus? – visiškai ramiai paklausė Darius, nė nemanydamas juoktis.
- Iš dalies taip. – numykė Nora. – Bet gal geriau keičiam temą.
- Keičiam. – entuziastingai pritarė ir jis.
    Toliau pokalbis vystėsi apie lietų, apie rudenį, apie paniurusius žmones. Vėliau pakrypo į praėjusios vasaros įvykius. Abiejų interesai, matyt, buvo panašūs, nes nepasitaikė jokių ilgų pauzių tarp plaukiančių sakinių. Jie galėjo kalbėti ir kalbėti nesustodami. Užsiplikė po antrą puodelį arbatos, Nora ištraukė sausainių. Darius paslapčiomis stebėjosi, kad tokia, palyginus jauna mergina, gali pasakyti daugiau nei kai kurie jo bendraamžiai ir kaip įprasta vyrams, susižavėjęs Noros iškalbumu, nejučiomis pradėjo nurenginėti ją žvilgsniu, kai pastebėjo ant merginos kūno saulės metamus ilgus šešėlius. Pajutęs įsmeigtą žvilgsnį iškart atsitokėjo ir nusuko akis šalin, mintyse keikdamas save už neapdairumą.
    Nora pažvelgė savo svečiui į akis paskui į daiktais nukrautą radijatorių. Darius staiga surimtėjęs  žioptelėjo, bet nieko nepasakęs tik pakilo nuo kėdės.
- Atrodo lietus jau liovėsi, o ir mano drabužiai tikriausiai jau sausi. – pačiupinėjo savo juodą velvetinį švarką ir ėmė rengtis skolintąjį megstinį. – Ačiū, kad priėmei. Ir arbata buvo labai skani. Reikės nusipirkti.
- Iš parduotuvės ne tokia. Skinta nuo savo krūmo daug skanesnė, be cheminių kvapų. Jei nori aš galiu tau duoti truputi kelias šakeles. – pasiūlė ir jau sukosi link savo mimi darželio.
- Ne ne, nerikia! Tikrai. Aš mieliau dar kartą užsuksiu pas tave jos atsigerti ir pasikabėti: esi gera pašnekovė. – mirktelėjo.
- E... na, dar pažiūrėsim... – atsakė šypsodamasi jam.
    Kelias nebylias akimirkas jie žvelgė vienas kitam į akis. Darius vėl pasijuto kiek nepatogiai, todėl tarė:
- Tai aš jau eisiu, nes ir taip per ilgai užsibuvau. Sakau gi, kad esi gera pašnekovė, net nepastebėjau kaip laikas prabėgo. – staiga jis išvertė akis ir apsimestinai bailiu balsu paklausė - Tu gal dažnai taip? Pasikvieti vyrus, apsuki galvas, o paskui išleidi namo basus ir dar tuo patenkintus?
- Argi tu basas?
- Dar nežinau, – dirstelėjo į kojas, o paskui puolė čiupinėtis kišenes. – Regis viskas savo vietose, nieko netrūksta, o jau maniau, kad būsiu papuolęs į maniakės spąstus.
- Na... – demonstratyviai užvertė akis Nora. – Kad tik nebūtų atvirkščiai.
- Neturėtų. Tai dar katą ačiū ir sėkmės tau. Gal kada susimatysim. – pasakė atsisveikindamas.
    Nora linktelėjo.
- Tau taip pat sėkmės ir nepirk mėtų arbatos parduotuvėje. – perspėjo uždarydama duris.