šią naktį nurenk mane švelniai
kaip moka tik vasaros karštis
kada vaivorykštės užmiega
sustoja tekėjusios upės
rainelėmis pirštų rašyk
ilgą laišką
lėtai
taip lėtai
kad jų pėdsakai amžiams
manyje įsigertų
tada suvynioki į sapną kuris
čia neužklysta nemigos naktį