Mano vaikams vietoj testamento

Aš prašvilpiau viską, paleidau pavėjui,
Jaunystę, kur tviska, nežnau kur padėjau.

O meilę, beribę ir gilią kaip jūra,
Tai senė raganė pagavus užbūrė.

Ir blaškos širdelė kaip dūšia be vietos,
O mano laimužė pakampėmis mėtos.

Nei turto, nei  grožio, anei sveikatėlės,
Tik žydi širdyje nuvytusios gėlės.

Gyvenimo laivas prakiuro kaip rėtis...
Tiek metų tarnavo, tad nėr ko stebėtis!

Nei verkti, nei juoktis, nei melst Atpirkėjo,
Kad leistų pabaigti, ko dar nepradėjau.