Nepasėtas cementas

Ji sėja cementą ant vyšnios šakos,
Šakos, kuri kvepia rugienom.
Lengvais mostais nuo kūno šalin
Beria minkštą ir trapų- po vieną.

Bėris bėga iš lėto pro krūmus,
Kur lingavo nusenus šalna,
Karštas prakaitas krinta nuo lūpų,
Lengvas garsas prabunda ore.

Sąjunga dvie, kur nematė viens kito,
Kur gyveno kitokiu ritmu,
Tų, kuriem nieko daugiau nereikėjo
Be šėlsmo absurdo minčių.

Nulėkė dviese, po vieną kartu,
Pasiryžę išbrist iš miškų,
Ir neliko cemento išlieto,
Kaip ir kelio atgal į namus.