Žemaitiu kalba

Kartas sugalvuojo vėina kėta rašta
Sulipdētė raidiem, kor iš kningu dairuos,
Bet žuodielis kuožnos atsiklaupės praša –
Neklejouk to monės pri tuos keistuos gairės.

Dingst prasmie ė garsos prigimtie iaugės –
Pijanina šuokis neskombies iš trūbā.
Pavėrst vėsas mintis i cīpėma baugi,
I išsėreiškėmu čėrėškavėma grubi.

Jug laikus vaikīstės mama suvīniuojė
I žemaitiu žuodė ilgesi beribi –
Su anās par kalba plaukiem mes kāp Nuojoē,
Iš anū keruojuos mintės ė kūrība.

Kuožnos vaizda trūkis tās žuodelēs dailints,
Švelnē prisėglaudės kap uoda pri kūna,
Jē anou atlupsi, a prarasi dali,
Vėsas žuodiu gruožis noskėist kāp i liūna.

Prigėmtėnē pluotā mūsa širdis meilėn,
Žuodē tarsi medē su mėškās ė upiem –
Vėskou tou sudiejos – trīkšt gražiausės eilės –
Tarsi švėntas maldas, ka bažnīčiuo klūpuom.

Aple žmuogaus esmė, anuo švėisi vėdo,
Su Tievīnės meilė ė gamto sudieta,
Aple žuodė prasmė, kors ateit be gidu,
Mes garsus išgaunam dongou tegirdietus.

Lai gīven, šakuojės, kas pasaulie gėmės,
Papruotius lai sauga, švėnta žuodė laisvė –
Be vėsū pamuokslu, mintiū pavergėma,
Kor par ėlgus omžius sava kraujo laistiem.