Keliaujantis kabaretas

Aš lyg žuvėdra virš Bosforo vandenų sklendžiu rudens vėjų lydima, o laiko tėkmė bando pasivyti mane ir stipresne už stipresnę srove nublokšti į mėlio gelmę. Neturiu jėgų atsilaikyti prieš ją, nes tik vakar išmokau skraidyti pašėlusiuos vėjuos. Sunku kvėpuoti.
Šalinuos spynele užrakinto išsipūtusio lagamino, nes, regis, užteks jį atidaryti ir visi Stambulo kvapai ir garsai, glaudžiai sugulę tarp mano spalvotų suknučių, pažirs į visas puses lyg nutrūkęs kolye. Kaip išsaugoti į suknutes įsigėrusį kvapą? Kaip atsiminti granatų sulčių skonį Mecidiyekoy? Kaip ryškiai atminti keltų ūkavimą Stambulo nakty? Kaip atminti gatvelių statumą ir šaršalo, keliamo kiekvienam žingsny, gyvumą? Viskas virsta ataidas. Ar galiu dar kartelį išgyventi viską? Kodėl tada, kai labiausiai norisi, Raulis nebepasiūlo marihuanos, atsakyčiau “si si” net nedvejodama.
Viskas pinasi ir vieni vaizdai užstoja kitus, nėra ribų, kurios atskirtų vieną dieną nuo kitos. Čia mes sropiai maskuojam noseles mergaitiškom pudrom ir ilgai svarstom, kurią gi suknelę išsirinkus vakarui, čia šlemščiam skaniausiais padažais pagardintus ryžius naktiniam Stambule, čia kuičiamės skarmalų gausybėj kokiam turguj. Mūsų bendrumo būta tiršto lyg susicukravęs pekmez. Kokį šaršalą keldavom nubudę jau visai pavakariais ir skubėdamos į dušą, džiovintis plaukų, temptis pėdkelnių, rengtis suknelių, dažytis veidelių ir susipilti po pusę buteliuko kvepalų ant savęs. Mažučiuos namučiuos netilpę mūsų džiaugsmai ir spygsmai kartais  iškrisdavo pro langą ar išlįsdavo pro durų plyšį ir persiutusios Kurtuluso gyventojos nelikdavo to nepastebėjusios, bet ir savo pyktį jos išreiškia taip pat kaip ramų pokalbį, tad didesnių pakitimu mūsų “mažasis bordelis” tame rajone ir nepaliko. Išgužėję pro duris i šiltą rudeninio Stambulo naktį skubėdavom į taksi stotelę, kurios būta netoli, bet tuščių gatvių bastūnų godūs žvilgsniai mūsų suknutes kone draskydavo. Suvirtę į taksi net nemirkteldamos išbalbatuodavom: “Harbiye”. Nežinia, ką galvodavo taksistai, kai prašydavom mus trumpasijones vežti į “Raudonųjų žibintų” atitikmenį Stambule, juo labiau, kai kuri netyčia drėbdavo kokį rusišką keiksmą ar pasakydavo kalbėdama telefonu, kad po valandos būsim laisvos, bet mes tik važiuodavom į Mehmet namus, o visas naktines gėleles aplenkdavom iš tolo. Pamenu antrą vakarą ir gausų pasisėdėjimą šiuos namuos. Sugužėję į antrą aukštą ir vos tik įėję pro duris, buvom pasitiktos atvėpusių žandikaulių. Pavadinti tai moteriškumo galia ar žavesiu, bet viena po kitos grakščiai įžingsniuodamos į kambarį mes vis labiau atimdavom jų žadą. Dar nespėjęs atsipeikėti nuo kvapaus vienos dailumo, tenykštis vyriškumas jau būdavo priverstas sveikintis su kita, o kai lėtai lėtai švelnus skruostas priglusdavo išleisdamas bučinio garsą... jie pamiršdavo kvėpuoti. Toji atmosfera buvo kupina koketuojančių šypsnių ir veriančių žvilgsnių, lūkesčių ir geismo. Juk negalėjom mes kalbėti kokia rimta filosofine tema, tad tęsėm kasdienes šnekas apie Jas ir Juos, galimus išsipildymus ir svaigiausias pildymųsi akimirkas. Jiems nereikėjo suprasti mūsų kalbos, užteko mūsų juoko ir karts nuo karto susidrovinčių žvilgsnių ar pasikeitusio balso tembro, to užteko, kad atmosfera įkaistų dar labiau. Jei ne naktis, kurią visi drauge skrodėm beeidami i Taksim ir jos šaltis, atvėsinęs mūsų sukurstytą ugnį, būtume, manau, galėję prisiminti šį vakarą kaip bakchanališką. O naktis po šios nakties? Kai pasisotinę skaniausiais turkiškais maistais ir pripildę skrandį Efes skubėjom jau į kitus namus išsakyti gimtadienių sveikinimų: “Dogum gunun kutlu olsun! ”. Vėlgi įgužėjom su žvilgsnių palyda. Sukritę ant pagalvių, išmėtytų ant žemės, leidomės pažinti ir būti pažintom. Bendravom, klegetavom, vėsinomės Gusta, traukėm karanfil'ius karališkam balkone ir bandėm įvertinti vokiškų ir itališkų lovų skirtumus. Itališkos laimėjo be konkurencijos. Nežinia, kokios mintys sukosi Timur ir Kadir galvose, kai mes trys mergelės baltapūkės visu savo ilgumu drybsojom tojoj itališkoj lovoj, bet už tą jausmą saldesnis buvo tik itališkas žvilgnis, kuris lyg apeigų vynas skaidrino sielą.
Kodėl moteriškai būtybei taip svarbu būti geidžiamai? Kodėl norisi vilioti, kurstyti aistrą ir atsiduoti nuodėmei? Tai mūsų kraujyje ar pasąmonės užkaboriuose? Aš tik žinau, kad nė vienam pasaulio krašte bučiniai nėra tokie saldūs, kokie yra Stambule, ir kad nenurimstantys čionykščiai vėjai įpučia laukinę aistrą. Gyvenimas per trumpas paklusti dėsniams ir atsisakyti skrydžio, juolab jei iš jo aukščio gali matyti žemynus jungiančius tiltus ar po jais neriančius didžiausius laivus. Žinojau, kad mūsų dievai užgims tik dviem naktims ir mes nemokėsime žodžių, kuriais galėtume vadinti rytojų, bet turėsim tų dviejų naktų tamsą, kurioje vieniu virs mūsų suprakaitavę kūnai. To žinojimo užteko, kad galėtume susidaužti vyno sklidinomis taurėmis ir išgerti jas iki dugno, kad galėtume mylėti vienas kitą ištisas dvi naktis ir pamiršti rytojų, kad vienas kitą glėby spaustume iki sąmonės netekimo, o ją praradę  išsilaisvintume iš savo žmogiškojo būvio ir pakilę aukštai aukštai virš minaretų, iš kurių sklido rytinio ezano gerklinis giedojimas, patirtume nuskaidrėjimą.
Pamenu, kai Raulis bandė nutraukti užuolaidas, kurios jam kaip koks svetimkūnis diegė paširdžius. Norėčiau ir aš taip. Nutraukti visus apdangalus, slepiančius tikrąsias esmes, ir kalbėti spalvom ir garsais.  Norėčiau ir vėl po svaigiausios nakties ankstyvą rytą išeiti į Mecidiyekoy gatvelę ir prieš  vėjus kilti į kalną, kai visi senoliai geria arbatą prie mečetės kiemo, o aš dar jaučiu kiekvieną glostelėjimą ir liestelejimą iš ką tik pasibaigusios nakties. Norėčiau būti aliejuj išvirta kukurūzo burbuole, pakepintu kaštonu, išriestu simit'u ar vienu tų ūkančių keltų. Tebeskristi žuvėdra virš Bosforo vandenų. Aš tik norėčiau...