Bitės

- Matai, tai tranas.
- Kodėl jis toks didelis?
- Jis Tėvas.
- Aaa. Mūsų tėvas irgi buvo didelis?

Sužydėjo. Dūmais kvepėjo sodyba. Dūmais ir šviežia duona.

- Priskinkime gėlių mamai. Ten, nuo to kalno.
- Ir vainiką tėvui?
- Birželį.

Mama ilsėjosi – suvarysim karves, peršelius pašersim, - ryžosi vaikai.
Ketvirtą dešimtį pasiekusi moteris vis dažniau nevalingai suimdavo liemenį, sukandusi dantis riesdavo stuburą.

Duobė vis dar garavo parako kvapu. Penketas metų.

- Kas čia gyveno?
- Čia bunkeris. Namelis po žeme.
- O kur durelės?
- Tai susprogdintas bunkeris.

Arklys stipo. Kaimelio bažnyčia stovėjo už poros valandų kelio. Saulė kepino plonas odas.

- Ma, tėvelio dūšia gyvena bažnyčioj?
- Rojuj, sūnau, rojuj. Geri žmonės keliauja į rojų.

Klebonas žadėjo amžiną gyvenimą tądien žuvusiems partizanams. Už žemiškąją laisvę gyviesiems, - pridūrė.

Noko antaniniai obuoliai. Kilo ankstyvas, šaltas vėjas.

- Nelįskit prie avilių, pakilus vėjui.

Skystas, gintaro spalvos medus, tekėjo obuolių skiltelėmis.

- Tranai greitai eis miegoti. Matai, kaip greitai atšalo.
- O ką darys kitos?
- Jos dar kopinės. Matai, juk yra gėlių.

Kilo audra. Motina skubėjo gelbėti silpnus avilius. Ir medų. Bitės supanikavo.