Iš kelionės (dviese)

močiutei

Sugrįždami keliastulpiai pasirėmė mumis,
Gruoblėtais pirštais kelias kibos į batus
Ir šildės saulė, įsilipus popiečio metu
Į gatvėse parimusius klevus.

Takus lėktuvams kilt išvaikščiojom basom,
Svajodamos pakilt į dangų vylgom:
Pažvelgt žemyn į seną verandėlę,
Kur vasaros lig šiolei neprailgo.

Iš tos kelionės rudenio metu pareinam dviese:
Skrebutis rankoj, tavo užteptas sviestu.
Jei vasarą padangėn nebekilsime...
Žinai, tas vasaras... tave myliu!