Pirmojo tūkstantmečio ilgesys

kur nuoskaudos, skausmai užklojo praeities šešėlius
ten kur mirtis sujungė mus neperkertama geležies sija,
jei pasiruoses Tu numirt is skausmo,
ateik, as lauksiu akmeniniame kalne...

mirtis užmigdė mano kūną ten
ištrinė laikas veido bruožus ir akis
bet nepelnytai gautas skausmas vis dar gręžia skylę
net ten, kur jau seniai nebeplaka širdis

praradus meilę ir tikėjimą gyvenimo
palūžus besijuokiančių piktų burnų rate
apėmus nevilčiai ir bejėgystei
aš šmėkla klaidžioju juodam akmens kalne

atleidau tau už bado mirtį
už tai, kad praradau aš laisvę spręst
bet mano skausmas už mane stipresnis
kaip kapo dangtis prislėgė tave

pasenęs ir pražilęs, bet vis gyvas
turtų apsuptas rūmų soduose puikiuos
tu vienišiausias iš visų žmogystų
iš nevilties jau nieks neišvaduos tavęs

kai pasiruoši atsigręžt į akmens kalną
kuriam kadaise gyvą tu palaidojai mane
kai pasiruošęs būsi tu numirt iš skausmo
ateik, seniai jau laukiu akmeniniame kalne...