Galvoje šnypščia. Taip lyg visas pasaulis šnirpštųsi nosis. Taip lyg visiems būtų ant tavęs nusišnirpšt.
Kambario vaizdiniai sukasi aplinkui. Neįmanoma išeiti, nes duris užtvėrė spinta. Reikia palaukti, kol ji grįš į savo vietą. Tačiau durys sukasi kartu su ja. Durys slepiasi. Manęs nepamatys, nes aš uždarytas už šių durų slapukių.
Uždusti prišnerkštame kambaryje – žiauru, bet turbūt teisinga. Durų vyriai sugirgžda. Ne, aš jų nematau, nes spinta užstoja, durys juk atsidaro į išorę, ne į kambarį. Bet girdėjau... Ateina šnirpštukai.
***
- Donata, nenori išeit parūkyt?
Užu sienos girdisi tik krebždesys, indų skambėjimas ir vandens šnypštimas.
Vaikinas susiraukia.
- Donata!
- Ką? – į instrumentinį virtuvės orkestrą įsijungia aukštas spigus merginos balsas.
Vaikinas susiima delnais už veido ir pakilęs iš patogaus klausytojo krėslo nueina tiesiai į atlikėjos sceną. Jis pats virtuvėje retas svečias, iš tėvo išmoko, kaip patogu minkštame krėsle valgant semtis žinių iš televizoriaus ekrano, nesivargino tiesiog virtuvėje vieną įtaisyti. Priėjęs suėmė merginai už pečių ir dar kartelį pakvietė ją į koridorių palaikyti jam kompaniją. Tačiau susilaukė tik irzlių priekaištų, kad vis dar vaikšto su riebaluotomis rankomis, kad yra paskutinis tinginys, kad su juo gyventi vienas vargas ir kad... jai baigėsi cigaretės.
Koridoriuje abu įsitaisė prie balkono, vienas atsirėmė į sieną, kita netoli jo – pasirėmė ranka į palangę.
Abudu užsižiūrėjo į kitame gale stoviniuojantį vaikiną: ilgas juodas paltas, beveik siekiantis grindis, plaukai, uždengę pusę ausų. Jis stovėjo prie pat sienos, galbūt galėtų pasirodyti, jog net pasirėmęs į ją, bet ne... Prieš save rankoje laikė taip pat juodos spalvos skėtį, žaidė su juo siūbuodamas į viršų, apačią ir į šonus tarsi dirigentas nematomam orkestrui, įsikūrusiam tiesiai jam po kojomis.
- Aleksai, pažįsti? – tyliai pašnibždėjo mergina. Šis tik papurtė galvą ir vėl per išpūstus dūmus pažvelgė į kitą koridoriaus galą. Už vaikino su paltu stovėjo dar du žmonės, vyras ir moteris. Iš jų kalbos buvo galima suprasti, kad jie atvyko apžiūrėti parduodamo buto ir laukia šeimininko. Aptarinėja koridorių – į Alekso ausis pateko tokie žodžiai kaip „nešvarus“, „nėra kam valyti“, „tarakonai“.
Donata patraukė atgal į kambarį. Prieš tai žvilgtelėjo į savo vaikiną taip, lyg jis ir vėl būtų padaręs kažką ne taip. Juodasis dirigentas buvo pasisukęs į porelę lyg ir atsainiai juos stebėdamas. Tik tuomet Donata kažkodėl praėjo savo buto duris, perėjo visą koridorių ir pasuko išėjimo link.
- Ką tu čia vaidini?! Kas aš tau, kažkoks durnelis? – mosavo rankomis vaikinas, bet didelio įspūdžio nepadarė. Tik vaidino pykstąs ant jos, tik stengėsi išliet įtampą, ji tai matė ir suprato. Tačiau ir pati šiek tiek pyko ant savęs, kad anksčiau nepastebėjo šitos bjauriosios jo pusės.
- Geriau eik... Užrakink duris ir eik miegoti.
Aleksas niekur nėjo; tik nutilo, nes pasijuto lyg jo kambaryje jau nebebūtų, į jį net nepažiūrėjo. Krisdamas į krėslą alkūne užkabino pustuštį alaus butelį ir šis nukrito tiesiai po kojomis. Bet niekas į tai nereagavo. Kai butelis nusirideno ir atsimušė į sieną kambarys nutilo.
Tokiomis aplinkybėmis norisi pasižiūrėt į viršų, į dangų – jei tik yra galimybė, ir paklausti kvailai besišypsant: Ėhey! Ar kas nors su mumis tenai žaidžia?.. Tada nusispjaut sau po kojom ir papurtyt galvą. Kur ten, visiems ant manęs nusišnirpšt...
- Ar ruošiesi taip ir sėdėt šitoj smirdančioj baloj, ką?