Baltai margas pasaulis

Guliu ant balto odinio kampo ir žvelgiu į baltas lubas. Kartais žvilgsnis nukrypsta tai į gelsvą sieną, tai į baltą lininę staltiesę, arba… Žvelgiu pro baltą plastikinį langą į žydrą dangų su baltais  mažais debesėliais. Jis vis niaukiasi – šalia baltų debesėlių atsiranda truputį papilkavę, vėliau – pilki (mano mėgstamiausios spalvos) debesys, be lietaus; gal ir gaila… jei dar saulutė pašviestų… Juk sako – balta šviesa sudėtinė…
Guliu ant balto odinio kampo savo svetainėje. Bėgiojantis, nieko neieškantis žvilgsnis suranda baltą vazelę (net nežinau, kiek laiko ji čia stovi), kur pamerktos tėčiui dovanotos raudonos gėlės – visa jų puokštė… Mano trumparegės akys įžiūri spintelės viršutinėje lentynoje baltą dėmelę – tai žvakė, aš žinau…
Dar vis guliu ant balto odinio kampo, kojas užsiklojusi baltu, tėvams per vestuves dovanotu dekučiu (dabar šaltas, lietingas rugpjūtis). Žiūriu į kitapus gatvės stovinčių geltonų plytinių daugiaaukščių baltus balkonus ir tolumoje stovinčią baltą Prisikėlimo bažnyčią – tą pačią, kurios perdažymui (ji buvo raudona) ne per seniausiai buvo renkamos lėšos; gražiausiai ji atrodo vakarais, apšviesta galingų prožektuorių, ir virš jos įsižiebus rausvam taškeliui – tai ne žvaigždė – tai raudonoji planeta…
Mano žvilgsnis grįžta prie baltos lininės staltiesės, kur guli mano “mobilas”. Jo žaliai apšviestas ekranas ir signalas: pyp pyp (tarpas) pyp pyp – praneša apie atsiųstą SMS’ą… galbūt nuo tavęs?… Guliu ant balto odinio kampo ir maloniai tinginiauju. Vangiai pakeliu nuo baltos staltiesės telefoną… Taip, eilinį kartą aš teisi… Skaitau, kad praleidai naktį kompiuterinėje su draugais, todėl dabar, vos atsikėlęs, vėl eini miegoti. Kągi, belieka palinkėti tau saldžių sapnų... tik nepamiršk skaičiuoti baltų avyčių...
Guliu (vis ten pat) ir žiūriu į geltonas, vėl tėčiui dovanotas rožes žalioje vazoje. Baltame sienos fone jos gražiai atrodo – galėtų visada ten jos būti... Dar kartą metų žvilgsnį pro baltą plastikinį langą: ar vis dar yra tie balti debesėliai? Aha, dar vienas kitas... Bet jie kažkur labai lekia žydrame dangaus fone... O gal geriau reikėjo patarti skaičiuoti ne baltas avytes, o baltus debesėlius?... Vis ką nors „drauge“ veiktume...
Guliu ant balto odinio kampo (Dieve, kaip nusibodo kartoti). Apėmęs tinginėlis jau pabėgo, todėl mąstau, ką čia gero padarius, kad kitiems būtų blogai... Nieko nesugalvoju, bet... matau baltą popieriaus lapą ant baltos lininės staltiesės. Ant rusvų parketinių grindų mėtosi mano balto, specialiai mokyklai nupirkto trintuko nuotrinos... Ai, velniai nematė... Jau ir taip iki pilkumo nutryniau savo baltą odinį kampą... Einu piešti Songoką...